Žmogaus teisės

Žmogaus teisėmis laikomos visos teisės, kurios yra įgimtos kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo kilmės ar lyties, ir kurių negalima nei suteikti, nei atimti. Jos sudaro normatyvinį ir teisinį žmonijos, taigi ir visų valstybių ar visuomenių, pagrindą (plg. Menschenrechte, bpb.de). Atitinkamai jos taip pat laikomos viršesnėmis už konkrečias valstybės teisėkūros struktūras, todėl pastarosios gali „pripažinti“ žmogaus teises, bet ne jas apibrėžti (Menschenrechte, bpb.de).

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (VŽTD), kaip pagrindinis dokumentas, 30 straipsnių formuluoja žmogaus teises kaip moralinius žmonijos ramsčius (plg. Deutsche Gesellschaft für die Vereinten Nationen e.V. 2018, 3). Taigi VŽTD ypač pabrėžia pagrindinę vertybę – orumą, kuris užtikrinamas per teises. Atitinkamai preambulėje nurodytas tikslas yra „visų žmonių bendruomenės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas“ (Deutsche Gesellschaft für die Vereinten Nationen e.V. 2018, 6). Kai kurios tokios žmogaus teisės, be kita ko, apima teisę į gyvybę, neliečiamybę ir saugumą, teisę į lygybę, rinkimų teisę, teisę į saviraiškos, tikėjimo ir sąžinės laisvę ir kitas (plg. Menschenrechte, bpb.de).

Nepaisant to, kad visame pasaulyje žmogaus teisės įgyvendinamos plačiai, kai kur už jas vis dar tenka kovoti. Nors kai kuriose šalyse žmogaus teisės jau atrodo savaime suprantamos, pažeidimų vis dar pasitaiko ir šiandien. Dėl to būtina nuolatinė apsauga ir įgyvendinimas (plg. Menschenrechte, bpb.de).

Žmogaus teisių dokumentai

Tarptautinės organizacijos, kurias sudaro įvairių šalių susivienijimai, pavyzdžiui, Jungtinės Tautos ar Europos Taryba, yra pasišventusios užduočiai užtikrinti ir įgyvendinti žmogaus teises visame pasaulyje (plg. Spohr 2014, 17).

Pirmąją sudaro įstaigų, kurios atlieka administracinį darbą, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės, tinklas. Pavyzdžiui, Žmogaus teisių taryba, kurią sudaro 47 reguliariai renkamos valstybės narės iš beveik visų žemynų, rengia posėdžius, kuriuose aptariami aktualūs įvykiai ir vertinami galimi žmogaus teisių pažeidimai (plg. Spohr 2014, 52, 54-56, 108). Dar viena institucija – Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras – nacionaliniu lygmeniu glaudžiai bendradarbiauja su atitinkamomis Jungtinių Tautų valstybių narių teisminėmis ir įstatymų leidybos institucijomis. Taigi, kaip „sekretoriatas“, jis yra jungiamoji grandis tarp valstybių narių ir Žmogaus teisių tarybos (plg. Spohr 2014, 116/117). Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai taip pat tenka viršesnė atsakomybė už taikos ir žmogaus teisių išsaugojimą (plg. United Nations (UN), bpb.de).

Europos lygmeniu Europos Taryba, kurią taip pat sudaro 47 valstybės narės, jau yra priėmusi daugybę susitarimų dėl žmogaus teisių apsaugos, pavyzdžiui, „Europos žmogaus teisių konvenciją“, kurios daugelyje straipsnių skelbiama, kad tokios vertybės kaip teisė į mokslą ar teisė į laisvus rinkimus yra užtikrintos (Europos Žmogaus Teisių Teismas 2002, 35).

Šiandieninių žmogaus teisių atsiradimas

1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją 217 A (III) (Žmogaus teisės). Idėja, kad visi žmonės turi teises, kurių iš jų negalima atimti, kilo iš Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto metu padarytų nusikaltimų patirties (plg. Dokumento istorija, un.org). Antrojo pasaulinio karo metais JAV prezidentas Ruzveltas 1941 m. paskelbė Keturias laisves, kurios turėjo užtikrinti taikią ir teisingą pasaulio tvarką po karo. Keturios laisvės numatė žodžio laisvę, religijos laisvę, laisvę nuo nepritekliaus ir laisvę nuo baimės (plg. Haratsch 2010, 69/70). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo įkurtos Jungtinės Tautos. JT Chartijoje numatyti tikslai, pavyzdžiui, negatyvioji taika (karinės jėgos nenaudojimas), taip pat pastangos siekti pozityviosios taikos (bendradarbiavimas žmogaus teisių, vystymosi, ekonomikos ir kultūros srityse, draugiški santykiai) (plg. The Founding of the United Nations, dgvn.de).

1948

1946 m. žmogaus teisės jau buvo aptariamos pirmosiose JT sesijose, o kitais metais pirmą kartą susirinko Žmogaus teisių komisija, kad suformuluotų žmogaus teisių konvenciją. Galutinis projektas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 50 valstybių narių, buvo pateiktas 1948 m. rugsėjo mėn. ir tų pačių metų gruodžio 10 d. priimtas. Jo metu 48 valstybės balsavo už, o 8 susilaikė (žr. dokumento istoriją, un.org ir Haratsch 2010, 71/72).

Taigi, žmogaus teisės ir jų apsauga jau yra ne tik nacionaliniai, bet ir tarptautiniai dalykai. Ypač Antrasis pasaulinis karas aiškiai parodė, kad žmogaus teisių apsauga negali būti palikta atitinkamos šalies vidaus teisinei tvarkai (žr. Haratsch 2010, 70). Žmogaus teisės nuolat plečiamos, pavyzdžiui, Konvencija dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo (1966 m.), Konvencija dėl moterų diskriminacijos panaikinimo (1979 m.), Vaiko teisių konvencija (1989 m.) ir Neįgaliųjų teisių konvencija (2006 m.) (plg. Haratsch 2010, 73).

Literatūra

Deutsche Gesellschaft für die Vereinten Nationen e.V. (2018): Die Allgemeine Erklärung der Menschenrechte. Berlin: Deutsche Gesellschaft für die Vereinten Nationen e.V. (DGVN).

Deutsche Gesellschaft für die Vereinten Nationen e.V. (o.J.): Die Gründung der Vereinten Nationen. https://dgvn.de/un-im-ueberblick/geschichte-der-un [18.09.2020].

Europäischer Gerichtshof für Menschenrechte (2010): European Convention of Human Rights. as amended by Protocols Nos. 11 and 14. supplemented by Protocols Nos. 1, 4, 6, 7, 12, 13 and 16. Straßburg: Council of Europe.

Haratsch, Andreas (2010): Die Geschichte des Menschenrechts. In: Klein, Eckart und Andreas Zimmermann (Hgg.): Studien zu Grund- und Menschenrechten. Potsdam: Universitätsverlag Potsdam.

Schubert, Klaus/Martina Klein (2018): Menschenrechte. In: Das Politiklexikon. 7., aktual. u. erw. Aufl. https://www.bpb.de/nachschlagen/lexika/politiklexikon/17842/menschenrechte [18.09.2020].

Schubert, Klaus/Martina Klein (2018): Vereinte Nationen (UN). In: Das Politiklexikon. 7., aktuali. u. erw. Aufl. https://www.bpb.de/nachschlagen/lexika/politiklexikon/18398/vereinte-nationen-un [18.09.2020].

Spohr, Maximilian (2014): Der neue Menschenrechtsrat und das Hochkommissariat für Menschenrechte der Vereinten Nationen. Entstehung, Entwicklung und Zusammenarbeit. Berlin: Dunkler & Humblot.

United Nations (o.J.): History of the Document. https://www.un.org/en/sections/universal-declaration/history-document/index.html [18.09.2020].