Žemo konteksto kultūra

Kontekstas – tai „aplinkybės, kuriomis suprantamas įvykis, situacija ar idėja“. (plg. Oksfordo žodynas 2018) Žodis kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „lopyti“ arba „sujungti“ (Kittler et al. 2005, 67). Iš to kildinamas terminas „žemo konteksto kultūra“ (angl. Low Context Culture). Juo apibūdinama kultūra, kurios supratimui paprastai reikia nedaug pirminės informacijos, kad būtų galima tinkamai elgtis. Kitaip tariant, tai kultūra, kurioje galima lengvai susieti informaciją. Žemo konteksto kultūra yra glaudžiai susijusi su terminu aukšto konteksto kultūra.

Fonas: kalba ir mentalinės sąvokos

Žemo konteksto kultūros sąvoką sukūrė Edwardas Hallas. Jis pradėjo nuo kalbos kaip „komunikacijos kanalo“ tarp žmonių ir išorinio pasaulio. Kadangi žmonės kasdien priima daug įvairios informacijos, jie turi naudotis tam tikromis mentalinėmis sistemomis, kurias įgijo vaikystėje ir vėlesniame gyvenime per tėvų namus ir aplinką. Tai svarbu, kad kasdienėje sąveikoje būtų galima kuo greičiau įsisavinti, suskirstyti ir interpretuoti kuo daugiau informacijos. Jau turimos žinios visada siejamos su nauja informacija. Įsiliejimas į jau turimas žinias turi būti suprantamas kaip kontekstualizavimas. Hofstede ir Hofstede šiame kontekste taip pat kalba apie „proto programinę įrangą“ – mentalinę programą, kuri formuoja žmogaus mąstymo, jausmų ir veikimo modelius (plg. Hofstede / Hofstede 2005, 3).

Mentalinių sąvokų perdavimą taip pat galima apibūdinti kaip kodą. Jei kultūra turi labai savitą kodą, kuriame daug ką reikia įsisavinti, norint suprasti kontekstą, ji vadinama aukšto konteksto kultūra. Tai, pavyzdžiui, Kinijos ir Japonijos kultūros, nes norint suprasti ir atpažinti rašytinę kalbą, reikia turėti tam tikrų istorijos ir gamtos bei žodžių fonetikos žinių.

Kita vertus, žemo konteksto kultūroje, pavyzdžiui, JAV, Vokietijoje ir Skandinavijoje, bendravimas yra daug aiškesnis (plg. Hall 1976, 91 ir toliau). Ten kalbų fonetika, žodynas ir sintaksė yra lankstesni ir kintamesni, todėl jos daug lengviau pritaikomos. Dėl to žmonės, kurie mažiau išvystę tą kalbą ir kultūrą, lengviau ją supranta ir naudoja bendravimo tikslais. Taigi atsakomybė už sėkmingą bendravimą labiau pasiskirsto tarp asmenų. Tačiau dėl to žemo konteksto kultūros taip pat yra mažiau ekonomiškos, nes dalykams išreikšti reikia daugiau laiko (plg. Hall 1976, 113 ir toliau).

Kultūra kaip atrankos procesas

Savo veikale „Anapus kultūros“ Hallas teigia: „Viena iš kultūros funkcijų – užtikrinti itin selektyvų ekraną tarp žmogaus ir išorinio pasaulio“. (Hall 1976, 85) Taigi, Hallo nuomone, kultūra yra atranka dalykų, į kuriuos nukreipiame savo dėmesio procesus, bet kuriuos taip pat (sąmoningai ar nesąmoningai) blokuojame arba ignoruojame. Tai, kaip nukreipiami mūsų dėmesio procesai, priklauso nuo dalyko ar veiklos, situacijos, žmogaus statuso socialinėje sistemoje, ankstesnės patirties ir bendrosios kultūros (plg. Hall 1976, 87). Kuo svarbesnis kontekstas, siekiant suprasti kultūrą, tuo didesnis šių selektyvaus pasirinkimo procesų įsisąmoninimas.

Terminas „kultūra“ šiandien pirmiausia vartojamas kalbant apie socialinę kultūrą ir reiškia, pavyzdžiui, tokias sritis kaip švietimas, literatūra ir menas. Tačiau jei kultūra suvokiama kaip mentalinė programinė įranga, ji taip pat ypač apima mentalines mąstymo, jausmų ir elgesio sąvokas (plg. Hofstede / Hofstede 2005, 3). Tai apima, pavyzdžiui, mažesnius tipiškus elgesio būdus, tokius kaip pasisveikinimas, valgymo įpročiai ar higienos normos, taip pat gebėjimą jausti ir reikšti įvairias emocijas, pavyzdžiui, gėdą, meilę, džiaugsmą, liūdesį ir t. t. (plg. Hofstede / Hofstede 2005, 4 f.).

Kultūra kaip kolektyvinis reiškinys

Hofstede’o ir Hofstede’s nuomone, keturi aspektai – simboliai, herojai, ritualai ir vertybės – labiausiai lemia konkrečią kultūrą. Jie apima tokias kategorijas kaip tauta, religija, lytis, karta ir socialinė klasė. Jie pasireiškia ankstyvame amžiuje ir toliau reprodukuojasi iš kartos į kartą (plg. Hofstede / Hofstede 2005, 9 ir toliau): „Kultūra visada yra kolektyvinis reiškinys, nes ji bent iš dalies yra bendra su žmonėmis, kurie gyvena ar gyveno toje pačioje socialinėje aplinkoje, o ne iš savo genų“.  (Vokiečių kalba: „Kultūra visada yra kolektyvinis reiškinys, nes ji bent iš dalies yra bendra su žmonėmis, kurie gyvena ar gyveno toje pačioje socialinėje aplinkoje, o ne iš savo genų.“) (Hofstede / Hofstede 2005, 4) Taigi kultūra priklauso nuo išorinės aplinkos, o ne nuo paveldimumo.

Holo skirstymas į aukšto ir žemo konteksto kultūrą buvo kritikuojamas, ypač pastaruoju metu. Kritikuojamas bipoliarizacija, pernelyg didelis apibendrinimas ir empirinių įrodymų trūkumas. Be to, ši koncepcija kai kuriuose sluoksniuose kritikuojama kaip pasenusi, nes gyvename vis labiau globalizuotame ir sparčiai besikeičiančiame amžiuje (plg. Kittler et al. 2005, 67).

Literatūra

Hall, Edward T. (1976): Beyond Culture. Niujorkas: Anchor Books.

Hofstede, Geert/ Hofstede, Gert Jan (2005): Cultures and Organizations. Software of the Mind. Tarpkultūrinis bendradarbiavimas ir jo svarba išlikimui. Niujorkas: Mc Graw-Hill.

Kittler, Markus G./ Rygl, David/ Mackinnon, Alex (2011): Beyond Culture or Beyond Control? Hall’o aukšto ir žemo konteksto koncepcijos naudojimo apžvalga. In: International Journal of Cross Cultural Management 11 (1). Stirling/ Erlangen-Nürnberg, 67. http://journals.sagepub.com/doi/abs/10.1177/1470595811398797?journalCode=ccma [28.06.2018].

Oksfordo žodynas. „Kultūra“. https://en.oxforddictionaries.com/definition/culture [25.06.2018].