Vertybių vadovas. Vertybės formuoja tapatybę. „Juk norint noriai ir laisvai pripažinti ir priimti svetimas vertybes, reikia turėti savąsias. (Šopenhaueris, 1819 m.)
Vertybes galima suprasti kaip įsitikinimus arba gaires. Pasak komunikacijos mokslininko ir psichologo Gerhardo Maletzke’s, „[vertybinės orientacijos] grindžia mūsų mąstymą, išgyvenimą, veikimą […]. Šios orientacijos perduodamos iš kartos į kartą socializacijos proceso metu, o jų pokyčiai visiškai įmanomi vykstant socialiniams pokyčiams“. (Maletzke 1996, 80)
Kultūrinės struktūros bruožai
Vertybės veikia kaip nuoseklus tinklas, į kurį reikia orientuotis. Skirtumas glūdi individualiame atitinkamos kultūros svoryje (plg. Maletzke 1996, 80). Be to, savo veikale „Tarpkultūrinė komunikacija“ Maletzke vertybines orientacijas apibūdina kaip „kultūrinę struktūrinę ypatybę, [apie kurią] žmonės sužino tik tada, kai susiduria su kitų kultūrų žmonėmis, turinčiais savo vertybines orientacijas“. (Maletzke 1996, 80) Tai papildydama kultūrologė Edith Broszinsky-Schwabe apibendrina vertybes kaip „idėjas apie individualaus ar bendruomeninio gyvenimo tikslus, [kurios] sukelia nuostatas, veiksmus ir planus“. (Broszinsky-Schwabe 2011, 177)
Lutzas H. Eckensbergeris straipsnyje „Vertybės ir moralė“ nurodo, kad vertybių sąvokas galima paaiškinti raidos psichologijos požiūriu. Jau Jeanas „Piaget (1954), aštriai analizuodamas ryšį tarp pažinimo, emocijų ir vertinimų, parodo, kad jie susiję vienas su kitu raidos psichologijos požiūriu. […] Operacinis grįžtamumas („konkrečios operacijosʻ) daro įmanomus normatyvinius jausmus ir yra jų maitinamas; jis atitinka vertybinį turinį“. (Eckensberger 2007, 511)
Kintančios vertybės
Pasak Maletzke’s, nors vertybinės orientacijos paprastai yra pastovios, vis dėlto jis pažymi, kad vertybės, kaip ir kultūros, laikui bėgant taip pat palaipsniui kinta ir transformuojasi (plg. Maletzke 1996, 89). Tai akivaizdu „jaunesnėje kartoje, [kurioje] pastebima aktyvesnės veiklos, kūrybiškumo ir apsisprendimo tendencija. Spontaniškumas, patirtis, laisvė, asmeninis bendravimas įgauna vis didesnę reikšmę, o standartizuoto ir įprasto elgesio mažėja“. (Maletzke 1996, 89) Tuo pat metu Trečiajame pasaulyje, priešingai, keičiasi vertybinė orientacija. Maletzke pirmiausia kritikuoja technologijų, žiniasklaidos ir modernių socialinių struktūrų, kurios apima tokias vakarietiškas vertybes kaip „darbštumas, tvarka, punktualumas [ir] patikimumas“ (Maletzke 1996, 89), antplūdį, taip „sugriaudamos“ tradicines kultūros formas. Tokie pokyčiai „lemia kultūrinę asimiliaciją visame pasaulyje, „amerikanizaciją“ arba „vesternizaciją“. (Maletzke 1996, 90)
Vertybių sampratos ir nesusipratimai
Knygoje „Tarpkultūrinė komunikacija“ Broszinsky-Schwabe aiškina, kad vertybės yra glaudžiai susijusios su tapatybės raida ir pasižymi skirtingų kultūrų bruožais. Autorė išskiria materialines (turtas, pinigai, nuosavybė), socialines (šeima, bendruomenė), moralines / etines (garbė, išdidumas, teisingumas) ir religines vertybes (religiniai principai, apsileidimai).
Reikšmingos atskiroms kultūroms yra skirtingos jų vertybės. Pavyzdžiui, Vakarų kultūrose vyrauja materialistinis gyvenimo būdas, o islamo regionuose svarbiausios yra etinės ir religinės vertybės. Kai skirtingų kultūrų žmonės bendrauja ar veikia kartu, dėl skirtingų vertybinių orientacijų gali kilti nesusipratimų ar net rimtų konfliktų (plg. Broszinsky-Schwabe 2001, 177).
Institucinis vertybių perdavimas
Be to, Broszinsky-Schwabe aiškinasi, kokiu mastu vertybės perduodamos per įvairias institucijas. Esminės vertybės perduodamos šeimoje arba socialinėje bendruomenėje. Valstybė savo ruožtu siekia perduoti nacionalines vertybes (meilę tėvynei, šalies gynimą) per švietimo institucijas. Be to, ideologinių intencijų turinčios visuomenės (determinizmas, pozityvizmas, nihilizmas ir t. t.) atstovauja ir skleidžia palankias arba nepalankias, prievartines vertybes. Bažnyčią galima paminėti kaip paskutinę svarbią vertybių perdavimo instituciją (plg. Broszinsky-Schwabe Jahr, 178 f.). Pasak Brozinsky-Schwabe’s, religijos su savo tradicijomis daro įtaką įvairiems „daugelio milijonų žmonių pasaulyje tikslams ir gyvenimo praktikai. Šios vertybinės orientacijos lemia elgesį su antgamtinėmis galiomis, gamta ir kitais žmonėmis“. (Broszinsky- Schwabe 2011, 179)
Literatūra
Broszinsky-Schwabe, Edith (2011): Tarpkultūrinė komunikacija. Nesusipratimai – supratimas. Wiesbaden: „Tarpusavio bendravimas“: Springer.
Eckensberger, Lutz H. (2007): Vertybės ir moralė. In: Straub, Jürgen/ Weidemann, Arne/ Weidemann, Doris (eds.): Handbuch interkulturelle Kommunikation und Kompetenz. Pagrindinės sąvokos – teorijos – taikymo sritys. Štutgartas: Metzler, 505-515.
Maletzke, Gerhard (1996): Tarpkultūrinė komunikacija. Apie skirtingų kultūrų žmonių sąveiką. Opladen: Westdeutscher.
Schopenhauer, Arthur (1819): Pasaulis kaip valia ir vaizduotė. Leipcigas: Brockhaus.