Tolerancija dviprasmybėms

Tarpkultūrinė kompetencija priskiriama socialinės kompetencijos sričiai. Socialinė kompetencija leidžia tinkamai pasirodyti kultūrinėje aplinkoje. Tarpkultūrinė kompetencija taip pat skatina gebėjimą bendrauti nekultūrinėje aplinkoje. Asmuo apibūdinamas kaip „socialiai kompetentingas“, jei jis geba bendrauti su asmenimis iš kitų kultūrų. Tai pasiekiama žmonėms gebant suvokti savo kolegų suvokimą ir idėjas. Savo socialinį elgesį reikėtų kvestionuoti iš svetimos kultūros perspektyvos ir prireikus jį koreguoti. Savo vertybių ir normų idėjų nereikėtų atmesti, bet lanksčiai ir atsižvelgiant į situaciją pritaikyti.

Kultūriškai vietiniai ir kultūriškai svetimi

Būtina sąlyga – suvokimas, kad egzistuoja kultūrai būdingi ir kultūrai nebūdingi elgesio modeliai, taip pat noras apmąstyti ir keisti savo vertybes. Socialinė ir tarpkultūrinė kompetencija paprastai laikoma išmokstama, todėl manoma, kad ankstyvojoje socializacijoje padedami pagrindai, kurie turi lemiamos įtakos tarpkultūrinės kompetencijos raidai. Todėl tarpkultūrinės kompetencijos įgijimas neapsiriboja tik konkrečios šalies žiniomis, užsienio kalbos įgūdžiais, kultūriniais papročiais ar elgesio modeliais. Tarpkultūrinė kompetencija turėtų jautrinti žmones suvokti, apmąstyti ir kvestionuoti savo kultūrą. Tam asmuo turi būti supratęs savo kultūrą ir iš jos kylančius veiklos modelius (plg. Derboven / Kumbruck 2005, 6 ir toliau). Kühlmannas nurodo septynis reikalavimus, kurie yra pagrindinė prielaida tarpkultūrinei kompetencijai pasiekti. Pirmiausia jis mini toleranciją dviprasmybei (plg. Kühlmann 1995, 36).

Dviprasmiškumo toleravimas – kas tai?

Siekiant geriau apibrėžti tarpkultūrinę kompetenciją, sukurta įvairių modelių, kurių dauguma remiasi tam tikrų asmenybės bruožų sąrašais. Daugumoje tarpkultūrinės kompetencijos modelių tolerancija dviprasmybėms įvardijama kaip esminis aspektas (plg. Straub / Weidemann / Weidemann 2007, 42 ir toliau).

Terminas ambiguity kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia dviprasmiškumą. Taigi dviprasmiškumo tolerancija apibūdina gebėjimą atpažinti dviprasmiškumą ir prieštaringumą bei toleruoti dėl to galintį kilti neapibrėžtumą (plg. Derboven/ Kumbruck 2005, 6).

Kultūriniai lūkesčiai

Tarpkultūrinių susitikimų metu visuomet pasitaiko naujų situacijų, kurios prieštarauja žmogaus kultūriniams lūkesčiams. Šie neatitikimai gali kelti didelę įtampą bendravimo partneriams. Vaidmens distancija ir empatija gali padėti suvokti ir išreikšti šias situacijas (plg. Krappmann 1973, 150).

Sąveikos dalyviai pirmiausia turi „prisitaikyti prie vienas kito abipusių lūkesčių“ (Krappmann 1973, 151) ir derėtis dėl naujų sąveikos sąlygų. Todėl sąveikaujančiųjų poreikiai nebegali būti visiškai patenkinti. Šiame procese „visi sąveikos partneriai […] stengiasi kiekvienoje situacijoje išlaikyti ir pateikti savo tapatybę, kuri išlaiko jų specifiškumą“ (Krappmann 1973, 151).

Skirtumų priėmimas

Būtina dalyvavimo sąveikoje sąlyga yra ta, kad būtų išlaikytas asmenų tapatumas ir kartu išreikšta lūkesčių įvairovė. Iš esmės sąveika su kitais žmonėmis susijusi su emocinių poreikių tenkinimu. Siekdami patenkinti bent dalį šių poreikių, žmonės įsitraukia į sąveikas. Jie turi susitaikyti su atsirandančiais skirtumais ir nesuderinamumais, nes jie yra neatsiejama bet kokių sąveikos santykių dalis (plg. Krappmann 1973, 151). Šiomis aplinkybėmis tampa visiškai aišku, kad „individas […] negali išvengti ambivalentiškumo“. (Krappmann 1973, 152).

Pasak Krappmanno, dviprasmiškumo toleravimas – tai gebėjimas vienodai toleruoti prieštaringą dalyvavimą vaidmenyse ir motyvacines struktūras tiek savyje, tiek sąveikos partneriuose (plg. Krappmann 1973, 155). Taigi dviprasmiškumo toleravimas atveria individui sąveikos galimybes, ypač tarpkultūrinėje erdvėje. Kartu ji mažina nerimą, nes individui aiškiai parodo, kad jis gali išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių normų ir motyvų net ir „labai prieštaringose situacijose“ (Krappmann 1973, 155).

Tapatybės formavimasis

Vadinasi, dviprasmiškumo toleravimas yra ne tik svarbi kompetencija tarpkultūriniuose susitikimuose, bet ir svarbi individo tapatumo formavimuisi. Kurdamas savo asmeninį tapatumą, individas ne kartą yra priverstas „sintetinti prieštaringas identifikacijas“ (Krappmann 1973, 167). Juk be jos [dviprasmiškumo toleravimo] „neįsivaizduojama jokia ego tapatybė, nes ji turi artikuliuoti save balansuodama tarp siektinų lūkesčių ir bendros simbolių sistemos rėmuose“ (Krappmann 1973, 167).

Kiekvienas žmogus turi susitaikyti su tuo, kad lūkesčiai ir poreikiai ne visada sutampa ir kad tarp asmeninės patirties ir visuotinai galiojančių vertybių sistemų esama spragų. Jei individas neigia arba slopina šiuos dviprasmybes, jis negali susikurti savo tapatybės ir todėl negali atstovauti savo konkrečiam požiūriui tarpusavio santykiuose (plg. Krappmann 1973, 167).

Literatūra

Derboven, Wibke/ Kumbruck, Christel (2005): Interkulturelles Training Trainingsmanual zur Förderung unterkultureller Kompetenz in der Arbeit. Heidelberg: Springer Verlag.

Krappmann, Lothar (1973): Soziologische Dimension der Identität. Strukturelle Bedingungen für die Teilnahme an Interaktionsprozessen. 3. Auflage. Stuttgart: Klett.

Kühlmann, Torsten (1995): Mitarbeiterentsendung ins Ausland – Auswahl, Vorbereitung, Betreuung und Wiedereingliederung. Göttingen: Verlag für Angewandte Psychologie.

Straub, Jürgen/ Weidemann, Arne/ Weidemann, Doris (Hrsg.) (2007): Handbuch interkultureller Kommunikation und Kompetenz. Grundbegriffe – Theorien – Anwendungsfelder. Stuttgart: J. B. Metzler.