Tarpkultūrinis mokymasis

„Kaip socialinio, į veiksmą orientuoto ir emocinio mokymosi forma jis perteikia įžvalgas apie skirtingas mokymosi formas. Kultūrų palyginimo forma jis turėtų padėti tiek tiksliau analizuoti ir reliatyvizuoti savo normas ir socialines sistemas, tiek mažinti išankstines nuostatas ir etnocentrines nuostatas“. (Rinschede 2007)

Daugiakultūriškumo tema vis dažniau iškyla į pirmą planą, todėl vyrauja įvairios prielaidos apie tarpkultūriškumo reiškinį. Tarpkultūrinis mokymasis sprendžia šią problemą ir siekia didinti sąmoningumą tarpkultūriškumo srityje. Remiantis tarpkultūriniu požiūriu, ši koncepcija turėtų sudaryti sąlygas įgyti tarpkultūrinę kompetenciją.

Aiškinamieji požiūriai

„Tarpkultūriniu požiūriu […] daroma prielaida, kad egzistuoja tariami ir faktiniai kultūriniai skirtumai, su kuriais susidūrus atsiranda nežinojimas, nesusipratimai ir problemos ar net išankstinis nusistatymas“ (Ouelsati 2013, 25). Tarpkultūrinis mokymasis suprantamas kaip procesas, kurio tikslas – kovoti su šiais stereotipais. Weidemannas siūlo dvi tezes kaip tarpkultūrinio mokymosi apibrėžtį:

1. „Tarpkultūrinis mokymasis reiškia psichologinį pokytį, grindžiamą kultūrinių skirtumų patirtimi. 2. „Tarpkultūrinis mokymasis – tai psichologinis pokytis, grindžiamas kultūrinių skirtumų patirtimi;

2. Tarpkultūrinis mokymasis reiškia psichologinius pokyčius, susijusius su pasikeitusiu kultūrinių skirtumų suvokimu ir pasikeitusiu elgesio su jais būdu“ (Weidemann 2007, 495).

Šie du apibrėžimai nurodo skirtingus sąlyčio su tarpkultūriškumu taškus. Pirmajame apibrėžime mokymosi procesą sukelia mąstymo pokyčiai dėl subjektyvių sąlyčio taškų, o antrajame kalbama apie pasikeitusį suvokimą ir elgesį nepriklausomai nuo savo patirties. Tarpkultūrinę kompetenciją skatinanti patirtis yra, pavyzdžiui, viešnagė užsienyje.

Tarpkultūrinio tarpininkavimo procesas daugiausia vyksta mokyklinėse įstaigose, kur daugiausia susiduriama su mokymosi procesu. Vis dėlto šiuo metu kompetencijos mokymas siūlomas „ypač ekonomikos ir politikos srityse“ (Bolten 2007, 89). Mokymosi turinys yra lankstus ir pritaikytas besimokančiųjų grupei. Siekiama atpažinti ne tik savo, bet ir svetimas kultūras ir prisiimti kultūrinį pliuralizmą, nes „žmogus […] yra skirtingų kultūrų ir tapatybių nešėjas“ (Hartung/ Nöllenburg/ Deveci 2013, 8). Žmonės susiduria su skirtingomis vertybėmis, idėjomis ir suvokimo formomis, todėl kitų žmonių veiksmai per trumpą laiką suskirstomi į kultūriškai pažįstamas arba svetimas kategorijas (plg. Ouelsati 2013, 25).

Skirtumų suvokimas ir iš to kylantys veiksmai formuoja tarpkultūrinę kompetenciją. Dėl to atsirandantis tarpkultūrinių veiksmų procesas yra nuolatinis ir visada kintantis.

Literatūra

Bolten, Jürgen (2007): Tarpkultūrinė kompetencija. Erfurtas: Landeszentrale für politische Bildung Thüringen.

Hartung, Regine/ Nöllenburg, Katty/ Deveci, Özlem (2013): Preface (įžanga): „Europos Sąjungos ir Europos Sąjungos teisės aktai“. In: ders. (red.): Tarpkultūrinis mokymasis. Ein Praxisbuch. Schwalbach am Taunus: Debus Pädagogik.

Nothnagel, Steffi (2018): Intercultural Learning. Kultūrinių skirtumų patirties rekonstravimas remiantis naratyviniais-biografiniais longitudiniais tyrimais. In: Sabisch, K./ Sorensen, E./ Straub, J. (eds.): Schriftenreihe Kultur, Gesellschaft, Psyche. Socialinės ir kultūrinės studijos. Vol. 12. Bochum: Bochumer Universitätsverlag.

Ouelsati, Ramses Michael (2013): Tarpkultūrinis ugdymas mokyklose. In: Hartung, Regine/ Nölleburg, Katty/ Deveci, Özlem (eds.): Intercultural Learning. Praktinė knyga. Schwalbach am Taunus: Debus Pädagogik, 22-35.

Rinschede, Gisbert (2007): Geographiedidaktik. Paderborn: Schöningh.

Schrüfer, Gabriele (2012): Tarpkultūrinis mokymasis. Žingsniai kelyje į tarpkultūrinį jautrumą. In: Praxis Geographie 11, 10-11.

Weidemann, Doris (2007): Akultūracija ir tarpkultūrinis mokymasis. In: Straub, Jürgen/ Weidemann, Arne/ Weidemann, Doris (eds.): Handbuch Interkulturelle Kommunikation und Kompetenz: Grundbegriffe – Theorien – Anwendungsfelder. Stuttgart/ Weimar: Metzler, 488-498.