Šokių salės kultūra – tai JAV queer scenos judėjimas, kuris išsivystė iš pirmųjų drag balių Niujorke septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje (žr. Weems 2008, 88). Pirmieji „drag“ pokyliai vyko Niujorko Harlemo rajone XIX a. pabaigoje (plg. Pearlman et al. 2014, 545). Jau pirmaisiais XX a. dešimtmečiais jie sulaukė vis didesnio populiarumo daugelyje didžiųjų Amerikos miestų, kuris tęsiasi iki šiol. Viena iš tokių vietų buvo visame pasaulyje garsus Madison Square Garden Niujorke (plg. Weems 2008, 86; plg. Beemyn 2014, 504). Dėl Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo stiprėjančio konservatizmo šie originalūs drag baliai buvo uždrausti, tačiau queer pogrindžio scena ir toliau rengė tokio pobūdžio susibūrimus privačiose erdvėse, iš kurių septintojo dešimtmečio pabaigoje atsirado Ballroom Culture (plg. Weems 2008, 88f.).
Tarptautinis žinomumas
Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje Niujorko Ballroom Culture paplito ir kituose didžiuosiuose JAV miestuose, pasiekė pagrindinį, taigi ir tarptautinį žinomumą per Jennie Livingston dokumentinį filmą Paris Is Burning (1990 m.) ir Madonnos hitą Vogue (1990 m.) (plg. Beemyn 2014, 514f.). Priešingai nei drag baliai, kurie pirmiausia orientuoti į grožio konkursus ir pirmiausia suteikia homoseksualiems vyrams platformą jų travesti menui, baliaus kultūra yra skirta platesnei queer žmonių masei ir visų pirma suteikia BlBOC galimybę reprezentuoti save įvairiose atlikimo kategorijose (plg. ten pat; Beemyn, 514f.). Pagrindinis šių varžybų tikslas – atitinkamose kategorijose prisistatyti su kuo didesniu „tikrumu“ (įtikinamumo galia). Dažnai žaidžiama lyčių subversija. Konkursus vertina žiuri, kurią paprastai sudaro gerbiami scenos nariai (plg. Pearlman 2014, 545f.). Dalyviai eina vadinamuoju pasirinktos kategorijos podiumu ir paprastai prisistato „voguing“ (plg. Weems 208, 88). Konkursai balių rėmuose taip pat turi politinę reikšmę, nes dalyviai savo pasirodymu atskleidžia lyčių vaidmenis kaip konstruktą (plg. Bailey 2011, 366). Parodijos ir personažai taip pat yra esminė šių balių dalis (plg. Pearlman 2014, 545f.). Taigi, pokylių kultūroje (lyties) tapatybės apibūdinimai suprantami kaip plastiški ir kintantys, o tai suteikia jos nariams galimybę išsilaisvinti nuo heteronormatyvių idėjų ir saugioje erdvėje išgyventi bei švęsti savo „kitoniškumą“ (plg. Bailey 2011, 369f.). Šokių kultūra neapsiriboja vien šių balių organizavimu ir dalyvavimu juose, bet taip pat kuria „namus“, kuriuose dalyviai organizuojasi (plg. ten pat, 367).
Namai
Vadinamieji „namai“ siūlo pokylių scenos dalyviams šeimyninį tinklą už jų biologinės kilmės šeimos ribų, su kuria jie dažnai neturi jokių arba turi prastus santykius dėl savo queer (plg. Pearlman 2014, 545). Šių namų „motinos“ arba „tėvai“ paprastai yra gerbiami, daugkartiniai balių nugalėtojai ir kartu savo namų eponimai, kai didelės dizainerių etiketės arba simboliniai terminai atlieka ir vardų funkciją (plg. Bailey 2011, 367). Net jei daugeliu atvejų šių namų negalima prilyginti fiziniams namams, jie vis tiek siūlo savo „vaikams“ šeimos struktūrą, vietą, į kurią jie gali eiti, ir paramos tinklą (plg. ten pat). Be socialinės struktūros, namai turi užduotį organizuoti ir dalyvauti baliuose bei varžybose (plg. ten pat, 368). Namų tėvų“ užduotis – auklėti savo mokinius ir paruošti juos varžyboms, kad jie galėtų sėkmingai varžytis už savo namus (plg. ten pat; Beemyn 2014, 514f.).
Voguing
Originali „voguing“ forma atsirado XIX a. ir dabar yra neatsiejama „Ballroom Culture“ varžybų dalis (plg. Pearlman 2014, 545). Voguing – tai šokio stilius, kuriame naudojamos mados žurnalų – ypač „Vogue“, davusio jam pavadinimą, – glamūrinės pozos (plg. Haider 2018). Ballroom kultūroje voguing suprantamas kaip rafinuotas gatvės kovos būdas, kai laimi tas, kurio choreografija geriausia (plg. Paris Is Burning 1990, [35:55-37:07]). Apskritai išskiriamos trys voguing subkategorijos:
Voguing masėms tapo žinomas per visame pasaulyje išgarsėjusį Madonnos muzikinį vaizdo klipą, kuriam ji specialiai pasamdė šokėjus iš baleto scenos (plg. ten pat).
Vokietijos pokylių salės kultūra
Visų pirma minėti popkultūros produktai padarė šokių salės kultūrą labiau žinomą. Naujausi filmai, tokie kaip „RuPaul’s Drag Race“ (World of Wonder, startas 2009 m.) arba „Pose“ (FX Productions, startas 2018 m.), taip pat socialinė žiniasklaida taip pat prisideda prie šio subkultūrinio judėjimo plitimo, todėl jis tapo tarptautiniu mastu adaptuotas (plg. Haider 2018). 2011 m. Georgina Leo Melody Diuseldorfe įkūrė pirmuosius vokiškus namus („House of Melody“), o 2012 m. Berlyne pradėjo rengti „Voguing Out Festival“, panašų į JAV-amerikietiškus balius (plg. Wiedemann 2019). Priešingai nei JAV modelis, Vokietijos pokylių scena nėra skirta tik queer bendruomenei, bet yra atvira ir cis žmonėms (plg. Aha 2016).
Literatūra
Aha, L. (2016): Ballroom Culture at Berlin’s HAU. She’s a pretty boy. https://taz.de/Ball-roomCulture-im-Berliner-HAU/!5354047/ [2020 09 02].
Bailey, M. (2011): Gender/Racial Realness: Theorizing the Gender System in Ballroom Cul¬ture (Lyčių / rasinis tikrumas: lyčių sistemos teorizavimas šokių salės kultūroje). In: Feministinės studijos 37(2), 365-386.
Beemyn, G. (2014): JAV istorija. In: Erickson-Schroth, Laura (ed.): Trans Bodies, Trans Selves. A Resource for the Transgender Community. Oxford, New York: Oxford University Press, 501-536.
Haider, A. (2018): How Drag Balls Went Mainstream. https://www.bbc.com/cul-ture/article/20180810-drag-balls-the-glamorous-performances-thatmean-resistance [2020 09 02].
Livingston, J. (režisierius) (1990): Paryžius dega. Off-White Productions.
Pearlman, L. et al. (2014): (angl. Pearlman, L. et al: Menas ir kultūra. Erickson-Schroth, Laura (sud.): Trans Bodies, Trans Selves. A Resource for the Transgender Community. Oxford, New York: Oxford University Press, 537-566.
Weems, M. (2008): The Fierce Tribe: The Fierce Tribe. Vyriškoji tapatybė ir atlikimas apygardoje. Jutos valstija: University Press.