Sąmokslo teorijos

Sąmokslo teorijos apibrėžiamos kaip veiksmai, kuriais daroma prielaida, kad kiti žmonės, pavyzdžiui, galingi politikai ar įtakingi verslininkai, slapta siekia blogų tikslų. Tariamai jie planuoja ką nors, kas suteiktų jiems pranašumą ir pakenktų visiems kitiems žmonėms. Taigi sąmokslininkai yra antidemokratinė grupė, kuri priešinasi gyventojų daugumai ir veikia prieš ją (plg. Appel ir Mehretab, 2019). Taip sukuriamas priešo įvaizdis. Sąmokslo teoretikai sąmokslo teoriją bando įrodyti maišydami faktus ir išgalvotą informaciją. Tačiau sąmokslo teorijai pagrįsti nėra jokių įtikinamų įrodymų (plg. Schneider ir Toyka-Seid, 2020).

Sąmokslo teorijos ir sąmokslo ideologijos

Literatūroje skiriamos sąmokslo teorijos ir sąmokslo ideologijos. Sąmokslo teorija arba taip pat sąmokslo hipotezė reiškia, kad sąmokslą galima patikrinti empiriniais teiginiais, o tai taip pat leidžia save koreguoti. Jei remiantis empiriniu tyrimu, kuriuo siekiama patikrinti šios teorijos teisingumą, nustatoma, kad nepakanka įrodymų šiai teorijai pagrįsti, ji atmetama (plg. Lpb). Kita vertus, apie sąmokslo ideologiją kalbame, jei sąmokslo teorijos ir toliau laikomasi nepaisant priešingų įrodymų. Žmonės, kurie tiki tokiomis ideologijomis, dar vadinami sąmokslo tikinčiaisiais. „Panašiai kaip totalitarinės politinės ideologijos, sąmokslo ideologijos taip pat reiškia absoliučią pretenziją į tiesą su aiškiai atpažįstamu priešo įvaizdžiu.“ (Lpb)

Priežastys

Nustatyti trys skirtingi tikėjimo sąmokslo teorijomis motyvai. Episteminis motyvas pirmiausia pasitaiko sudėtingų sistemų ir reiškinių atveju. Sąmokslo teorijos siūlo supaprastinti sudėtingus faktus iki suprantamų paaiškinimų pagal paprastą draugo ir priešo schemą. Vienas iš pavyzdžių – žmogaus sukeltos klimato kaitos neigimas. Šis mokslinis reiškinys yra nepaprastai sudėtingas ir buvo daug tyrinėtas, tačiau jo neįmanoma iki galo suprasti. Pokyčių neigimas pasitelkiant tariamai paprastus paaiškinimus sumažina sudėtingumą, su kuriuo reikia kovoti.

Antrasis motyvas susijęs su kontrolės praradimu ir bejėgiškumo jausmu (egzistencinis motyvas). Jis apeliuoja į tai, kai žmonės jaučiasi nekontroliuojantys savo gyvenimo ir jaučiantys išorinių pavojų grėsmę. Tokiose situacijose atsidūrę žmonės yra imlesni sąmokslo teorijoms ir labiau linkę jomis tikėti.

Trečiasis motyvas – socialinis motyvas – susijęs su nesaugumo ir atskirties jausmo kompensavimu. Sąmokslo teorijos padeda žmonėms jaustis geriau ir gali suteikti grupės ar asmens identifikaciją (plg. Appel ir Mehretab, 2019).

Sąmokslo teorijos per amžius

Sąmokslo teorijos sulaukia didesnio populiarumo ir dėmesio didelio neapibrėžtumo ir krizių laikais. Taigi jos nėra tik postmodernybei būdingas reiškinys, bet ne kartą pasirodė žmonijos istorijoje. Pavyzdžiui, XIV a. Europoje išplitus marui. Jau tada atpirkimo ožiu buvo surasti bendrapiliečiai žydai ir pasitarnauta seno priešo įvaizdžiui. Pagal to meto sąmokslo teorijas jie turėjo būti kalti dėl maro ir susidūrė su persekiojimais bei represijomis (plg. Appel ir Mehretab, 2019). Kitas pavyzdys – legenda apie peilio dūrį į nugarą. Joje demokratinių kairiųjų, taip pat komunistų ir žydų išdavystė prieš Vokietijos vermachtą įvardijama kaip pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare priežastis. Legenda apie „dūrį į nugarą“ pasitarnavo ne tik pačios Vokietijos savivaizdžiui stiprinti, bet ir nacionalsocialistų politikai įteisinti (plg. Lpb). Naujaisiais laikais pastebimas vis dažnesnis įvairių sąmokslo teorijų paplitimas. Ekspertų ir autoritetų žinios tarp sąmokslo teorijų šalininkų praranda svarbą, o įsivaizduojamos tiesos tampa sprendimų pagrindu. vis dėlto socialiniame diskurse svarbu būti atviriems priešingoms nuomonėms. jei teorijos yra pagrįstos faktais ir turi tvirtą pagrindą, jų nereikėtų lengva ranka atmesti kaip sąmokslo naratyvų, o po to sekti kritiška diskusija. Priešingu atveju vyksta galimai nepagrįstas priešingos pusės diskreditavimas ir įspraudimas į rėmus ir užkertamas kelias socialiniam diskursui (plg. Douglas et al. 2019).

Taip pat ir po koronos pandemijos galima pastebėti padidėjusį dėmesį įvairioms sąmokslo teorijoms ir sąmokslo logikoms. Jos varijuoja nuo sąmoningo ekonominės sistemos naikinimo iki virusų egzistavimo neigimo. Kai kurios teorijos ir teiginiai prieštarauja vieni kitiems, tačiau vis dėlto populiarėja ir neseniai buvo aptarti ir Federalinėje spaudos konferencijoje (plg. Federalinė spaudos konferencija, 2020 08 31).

Bibliografija

Schneider, Gerd ir Toyka-Seid Christiane (2020): Das junge Politik-Lexikon von www.hanisauland.de, Bonn: Bundeszentrale für politische Bildung.

Landeszentrale für politische Bildung. www.lpb-bw.de/verschwoerungstheorien.

Appel ir S. Mehretab (2019): „Politikos politika“ (angl. The Psychology of the Postfactual (Postfaktų psichologija): Apie netikras naujienas, „Lügenpresse“, Clickbait & Co. sąmokslo teorijas (p. 117-126).

Douglas, Karen, Uscinski, Joseph, Sutton, Robbie M., Cichocka, Aleksandra, Nefes, Turkay, Ang, Chee Siang, Deravi, Farzin (2019): Understanding conspiracy theories (Sąmokslo teorijų supratimas). Advances in Political Psychology, 40 (S1). pp. 3-35.

Federalinė vyriausybė: www.bundesregierung.de/breg-de/suche/regierungspressekonferenz-vom-31-august-2020-1781420.