Riemanno-Tomano modelis

Riemanno-Tomanno modelį 1975 m. sukūrė Fritzas Riemannas, o 1988 m. jį perėmė psichologas Christophas Thomannas. Schulzas von Thunas galiausiai jį pritaikė tarpasmeniniam bendravimui. Šiuo modeliu bandoma lengviau paaiškinti asmenybę ir elgesį ir teigiama, kad egzistuoja atitinkami priešingi poliai: artumas (tarpasmeninis kontaktas, harmonija, saugumas) ir atstumas (nepriklausomybė, ramybė, individualumas), taip pat trukmė (tvarka, reguliarumas, kontrolė) ir kaita (įvairovė, spontaniškumas, kūrybiškumas).

Į šią koordinačių sistemą galima įtraukti kiekvieną asmenybę. Priklausomai nuo orientacijos atsiranda skirtingas asmeninis požiūris į pašnekovą. Idealiu atveju turėtų būti šių pagrindinių tendencijų pusiausvyra, tačiau tarpasmeniniame bendravime paprastai vienu metu aktyvuojama tik viena iš priešingų raiškų. Todėl tai, kaip žmogus reaguoja, bendrauja ar jaučiasi, galima iš dalies išvesti iš šio modelio ir kartais geriau suprasti. Pavyzdžiui, jei asmuo, kuriam būdingas stiprus atstumo poreikis, susitinka su asmeniu, kuriam būdingas artumo poreikis, gali kilti įtampa ir tarpasmeniniai konfliktai.

Literatūra

Schulz von Thun, Friedemann (o. J.): das Werte- und Entwicklungsquadrat. https://www.schulz-von-thun.de/die-modelle/das-werte-und-entwicklungsquadrat [13.01.2021].

Lubienetzki, Ulf / Schüler-Lubienetzki, Heidrun (2020): Kalbėkime vieni su kitais. Sėkmingo pokalbio psichologija. Hamburgas: Springer Verlag.