Rasizmas

Žodžio rasė etimologija nėra aiški. Trys galimybės iš lotynų kalbos yra žodžio ratio „prigimtis, esmė“, radix „šaknis“ arba generatio „dauginimasis“. Visus variantus galima suderinti su šiandieniniu termino supratimu. Terminas rasizmas atsirado XX a., tiksliau – XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje (plg. Zerger 1997, 19 u. 80).

Dudenas rasizmą apibrėžia kaip ideologinį rasinės diskriminacijos pateisinimą. Žmonės ar gyventojų grupės, pasižymintys tam tikromis biologinėmis savybėmis, iš prigimties yra pranašesni arba prastesni už kitus savo kultūriniu veikimu (plg. Duden 2007, 879).

Kitame apibrėžime rasizmas apibūdinamas kaip vienpusiškas ir kraštutinis tikrovės iškraipymas, pasireiškiantis perdėtu savęs ir menkinančiu kitų įvaizdžiu (plg. Geulen 2007, 7).

Sąvokų atribojimas

Kuo skiriasi rasizmas nuo ksenofobijos arba dešiniojo ekstremizmo? Rasizmas suprantamas kaip priespauda arba nevienodas požiūris, grindžiamas biologiniais, genetiniais skirtumais. Hierarchizuojami išoriniai fiziniai požymiai, taip pat istoriškai ar kultūriškai nulemti įpročiai. Savo tautos išvaizda iškeliama aukščiau už kitų tautų išvaizdą. Taip sukuriamas tariamas pranašumo jausmas, dėl kurio kitos tautos diskriminuojamos dėl jų rasės.

Taigi, priešingai nei dešinysis ekstremizmas, šis terminas mažiau susijęs su priešiškumu demokratijai, kuris pasisako prieš pagrindinės tvarkos teisinę valstybę. Nors jis nukreiptas ir prieš žmones, turinčius kitų biologinių savybių, tačiau jame akcentuojama demokratijos kritika. Rasizmo diskriminacija pasireiškia ne tiek dėl skirtingos kilmės, kalbos ar religijos. Tokiu atveju būtų galima kalbėti apie ksenofobiją (plg. Führing / Lensing 1994, 62). Nepaisant to, dažnai sunku aiškiai atskirti dėl sutapimų. Dešinieji ekstremistai vadovaujasi rasistine idėja ir aktyviai tai daro. Socialiniame centre taip pat yra dalis, pilkoji zona, kuri pritaria rasistinei idėjai (plg. Koller 2015).

Istorija

Visais laikais buvo daugybė skirtingų gyventojų grupių, kurios viena nuo kitos skyrėsi paveldimumo požiūriu. Pavyzdžiui, pigmėjai, mongolai, indėnai ar arabai – visi jie pasižymėjo savitomis ypatybėmis. Iš pirmo žvilgsnio ryškiausias skirtumas tarp žmonių yra jų odos spalva. Remiantis šiais visiems matomais išoriniais ryškiais bruožais, atsirado klasifikacija, kad būtų galima suskirstyti į grupes ir vėliau jas įvertinti.

XV a., vadinamajame atradimų amžiuje, Portugalija ir Ispanija tarpusavyje pasidalijo pasaulį. Europiečiai rado priėjimą prie naujų prekybos kelių, buvo išnaudojamos daug turtų turinčios šalys. Tam jiems reikėjo darbo jėgos, todėl atsirado Atlanto trikampė prekyba. Tai savo ruožtu lėmė vergovės afrikanizaciją. Vergai buvo gabenami į Naująjį pasaulį, o jų uždirbtas pelnas grįždavo į Europos karališkuosius dvarus. Ten, kur vergovė jau buvo įsitvirtinusi pelningoje kolonizacijoje, atsirado hierarchizacija pagal odos spalvą. Karinis pranašumas sąlygojo suvokiamą moralinį ir religinį pranašumą (plg. Hund 2017, 20).

Europiečiai suprato, kad jų užduotis – perteikti pažangą jų prasme tariamai mažiau išsivysčiusioms Amerikos, Afrikos, Azijos ir Australijos tautoms. Sistemingai didžioji žemės dalis buvo kolonizuota ir padalinta tarp Europos ir Japonijos.

Mokykliniuose vadovėliuose daugiau kaip 100 metų nuo 1870-ųjų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, juodaodžių rasė buvo vaizduojama kaip galinti tobulėti. Tai buvo pateisinama tuo, kad stipriai pigmentuoti žmonės labiausiai panašūs į beždžiones, ypač pagal galvos formą. Kita vertus, baltaodžiai žmonės buvo vaizduojami kaip tobuliausia rūšis. Ši klaidingai išmokta klasifikacija lėmė klaidingą įsitikinimą, kad egzistuoja hierarchija pagal paveldimas savybes (plg. Victor 2012).

Nacių laikais arijų rasė tuomet buvo laikoma vertingiausia rase. 1939-1945 m. sinti ir romai, vadinamieji Mischlinge, žydai ir daugelis kitų grupių buvo taip suklasifikuoti, kad neturėjo teisės gyventi Vokietijoje. Tai sukėlė vadinamąją rasinę maniją. Jos padarinys buvo naujas, rasiškai motyvuotas antisemitizmas. Naikinimo stovykla, kurioje daugiausia žmonių žuvo dujų kamerose, nuo nuodų injekcijų ar sušaudymo, buvo Aušvicas (plg. Wippermann 2005, 75). Po pralaimėto Antrojo pasaulinio karo vokiečių pranašumo jausmas vėl sumenko. Denacifikacijos procesas turėjo padėti sukurti „baltuosius Vakarus“. Jam didelę įtaką darė Šaltasis karas (plg. Hund 2007, 151).

Svarbus įvykis, susijęs su rasine lygybe, buvo 1964 m. Amerikos pilietinių teisių aktas, kuriuo rasinė segregacija viešose vietose buvo paskelbta neteisėta. Pilietinių teisių aktas buvo svarbus žingsnis į laisvę ir afroamerikiečiams, tačiau tai nebuvo kovos už lygybę pabaiga (plg. Bringle 2015, 6).

Rasizmo formos

Kaip matyti iš ankstesnių skyrių, pagrindinė rasizmo idėja yra baltųjų, Vakarų žmonių konstravimas kaip „normos“ ir jų vertinimas kitų pasaulio gyventojų atžvilgiu (plg. Othering).

Siekiant apžvelgti įvairias rasizmo formas, išskiriamos trys bendrosios ir penkios aiškios jo apraiškos. Iš esmės pagrindinės formos dažnai viena nuo kitos priklauso ir persidengia.

Pagrindinės formos

Struktūrinis rasizmas reiškia institucionalizuotą diskriminacijos formą ir pasižymi hierarchine galios struktūra. Šiuo atveju rasizmas vyksta „iš viršaus į apačią“ ir juo piktnaudžiaujama socialiniais priklausomybės santykiais. Keletas pavyzdžių: rasinis profiliavimas ir prastesnės darbo ir švietimo galimybės migracinės kilmės asmenims (organizacija prieš žmonių grupę).

Kultūrinis rasizmas suprantamas kaip atskirtis, grindžiama kultūrinėmis ir religinėmis atributikomis. Kultūra užima „aukštesnės rasės“ vietą, todėl ši forma taip pat apibūdinama kaip „rasizmas be rasių“ arba „neorasizmas“. Etnocentrinė perspektyva laikoma vienintele teisinga, o tarpkultūriškumas laikomas žalingu. Pavyzdžiu čia gali būti antimusulmoniškos ir antisemitinės nuostatos (žmonių ratas prieš žmonių ratą).

Kasdienis rasizmas apima kasdienę diskriminacijos patirtį, atsirandančią dėl individų sąveikos. Jos gali būti netyčinės arba sąmoningai rasistinės ir paprastai pasireiškia labai subtiliai. Tai, pavyzdžiui, įžeidžiančios kalbos vartojimas ir diskriminacinių patirčių banalizavimas (individas vs individas) (plg. Ogette 2017).

Aiškios formos

1 Postkolonijinis rasizmas nurodo, kad šiuolaikinė tamsiaodžių žmonių marginalizacija ir stigmatizacija yra kolonijinės rasinės ideologijos pasekmė. Tokie mąstymo būdai apima nuolatinio Vakarų pelno išstūmimą per kolonijinį teritorinį suskirstymą ir išnaudojimą bei etnocentrines pasaulio reprezentacijas. Į šią kategoriją taip pat patenka tokių savęs įvardijimų kaip juodaodis, spalvotieji žmonės, juodaodis ir rasinis realizmas atmetimas. Iki šių dienų menkinimas dėl fenotipinių savybių yra struktūriškai įtvirtintas. Lėlės testas rodo, kokią įtaką tai jau gali daryti vaikams. Be to, savo nesąmoningus prietarus galima nustatyti pasitelkus implicitinių asociacijų testą (plg. ibid.).

2 Antisemitizmas reiškia priešiškų žydams teiginių visumą ir taip pakeičia pasenusį, religija pagrįstą antijudaizmą. Labiausiai paplitę prietarai susiję su tariamai tikrai žydų nosimi ir stilizacija kaip pinigų ir įtakos turinčių žmonių. Iš pastarųjų išplaukia daugybė sąmokslo teorijų, pagal kurias žydai valdo pasaulį (Rotšildų teorija). Be to, egzistuoja Holokausto neigimas iki pateisinimo, taip pat antisemitizmas, slepiamas po apsimestine Izraelio kritika (plg. Polak 2018).

3 Gaji rasizmo apraiška apima ir sinti ir romų diskriminaciją. Žodis „Gadje“ reiškia ne romus ir pakeičia ankstesnius terminus, tokius kaip anticiganizmas ir -romanizmas. Taigi pirmą kartą pagal apibrėžimą dėmesys sutelkiamas į rasizmą praktikuojančią pusę. Sinti ir romai stigmatizuojami kaip benamiai, necivilizuoti žmonės arba romantizuojami kaip „laisvi žmonės“. Abi versijos prisideda prie to, kad į juos žiūrima kaip į trečiosios klasės žmones ir kaip į nepriklausančius visuomenei (plg. AAS 2019).

4 Antimusulmoniškas rasizmas dažnai sutampa su antiislamizmu, nes abiem atvejais siekiama diskredituoti musulmonus. Iš pažiūros diskriminacija grindžiama religine priklausomybe, tačiau iš tikrųjų ji apibendrinama pagal fenotipinius požymius. Dažnai nukentėjusieji kaltinami integracijos gebėjimų stoka arba ekstremistiniais įsitikinimais. 5.

5 Prieš azijiečius nukreiptas rasizmas apima visus azijiečių nuvertinimus. Simptomiškas yra akių srities pažeminimas arba iš pažiūros teigiami atributai, pavyzdžiui, darbštumas ir intelektas. Tačiau šios stigmos taip pat prisideda prie rasistinio kitoniškumo ir, kilus abejonių, lemia, kad visuomenės dauguma į rasistinį turinį nežiūri rimtai. Kita vertus, prielaida, kad azijiečiams apskritai gresia užsikrėsti koronos virusu, yra atvirai rasistinė (plg. Dapp 2014).

 

Literatūra

Amadeu Antonio fondas (2019): Rasizmas prieš sinti ir romus. https://www.amadeu-antonio-stiftung.de/wp-content/uploads/2019/01/Flyer_GMF_Roma.pdf [2020 03 12].

Bandelow, Borwin: Xenophobia is in all of us (Bandelovas, Borvinas: Ksenofobija yra mumyse visuose). https://www.faz.net/aktuell/politik/inland/angstforscher-borwin-bandelow-ueber-fremdenangst- 15763320.html [25.12.2018].

Bringle, Jennifer (2015 m.): The civil rights act of 1964. New York: The Rosen Publishing Group.

Dapp, Teresa (2014 m.): We are not gooks! In: Time Online https://www.zeit.de/zustimmung?url=https%3A%2F%2Fwww.zeit.de%2Fpolitik%2Fdeutschland%2F2014-02%2Fwir-sind-keine-schlitzaugen [2020 03 12].

Duden (2007): Das Fremdwörterbuch. 9. leid. Mannheim: Bibliographisches Institut.

Führing, Gisela/ Lensing, Mechthild (1994): Was heißt hier fremd? Berlin: Cornelsen.

Geulen, Christian (2007): Rasizmo istorija. Miunchenas: Beck.

Harvardo universitetas: https://implicit.harvard.edu/implicit/germany/selectatest.jsp [2020 03 12].

Hund, Wulf D. (2017): Wie die Deutschen weiß werden. Kleine (Heimat)Geschichte des Rassismus. Stuttgart: J. B. Metzler.

Koller, Christian: Kas iš tikrųjų yra rasizmas? http://www.bpb.de/politik/extremismus/rechtsextremismus/213678/was-ist-eigentlich-rassismus [2018 12 26].

Ogette, Tupoka (2017): Exit racism (Išėjimas iš rasizmo). Mokymasis kritiškai mąstyti apie rasizmą. Miunsteris: Unrast.

Polak, Oliver (2018): Gegen den Judenhass. Berlynas: Suhrkamp.

Viktoras, Žanas Kristofas (Victor, Jean-Christophe): Rasizmo atsiradimas. http://www.bpb.de/mediathek/178985/die- emergence-of-racism [2018 12 12].

Wippermann, Wolfgang (2007): Rassenwahn und Teufelsglaube. Berlynas: Frank & Timme.

Zerger, Johannes (1997): Kas yra rasizmas? Įvadas. Göttingen: Lamuv.

Youtube: Lėlės testas. https://www.youtube.com/watch?v=tkpUyB2xgTM [2020 03 12].