Psicholingvistika (kalba, mąstymas, tikrovė)

Ar galime mąstyti be kalbos? O gal tik kalba leidžia mums formuoti mintis? Koks ryšys tarp kalbos ir mąstymo? Kalbos filosofija bando atsakyti į tokius klausimus. Nuo XIX a. vidurio ji tapo lingvistikos pakraipa, tačiau kalbos ir mąstymo problema buvo nagrinėjama jau senovėje. Kalbos filosofiją studijuoja ir filosofai, ir kalbininkai, tačiau šiame straipsnyje ši tema nagrinėjama tik iš lingvistinės perspektyvos.

Piaget: Mąstymas lemia kalbos formavimo ir vartojimo galimybes

Nors Piaget buvo ne kalbininkas, o biologas ir raidos psichologas, jo atlikti vaikų kalbos mokymosi tyrimai leidžia daryti išvadas apie kalbos ir pažinimo ryšį. Jis daro prielaidą, kad „kognityvinė raida (t. y. laipsniškas mąstymo strategijų įgijimas) lemia mūsų kalbos raidą ir kalbą“ (Beyer / Gerlach 2018, 206).

Kaip įrodymą jis pateikia vaikų kiekybės suvokimo eksperimentus. Vieno iš šių eksperimentų metu tas pats vandens kiekis iš vieno indo perpilamas į kitokios formos indą, kurio forma lemia aukštesnį stovinčio vandens lygį. Vaikai mano, kad dabar turi būti daugiau vandens. Tik nuo 5 iki 8 metų amžiaus vaikai pradeda tikėti, kad „kiekio išvaizdos pokyčiai neturi įtakos pačiam kiekiui“ (Szagun 2016, 207). Pasak Piaget, šiai įžvalgai kalba neturi įtakos, nes tai yra „esminis mąstymo pokytis“ (Szagun 2016, 207).

Sapiro-Whorfo hipotezė: kalba lemia mūsų mąstymą

Du geriausiai žinomi priešingos pozicijos atstovai yra Benjaminas Lee Whorfas ir Edwardas Sapiras. Vadinamoji Sapiro-Whorfo hipotezė teigia, kad „gimtoji kalba lemia mūsų mąstymą ir pasaulio suvokimą“ (Deutscher 2010, 149).

Ši hipotezė dažnai tapatinama su kalbinio determinizmo principu arba kalbinio reliatyvumo principu, nes yra pagrįsta šiais principais.

Lingvistinio determinizmo principas teigia, kad konkreti kalba, kuria žmogus kalba, lemia, t. y. nulemia, mąstymą. Kalbos reliatyvumo principas numato, kad kalbantieji skirtingomis kalbomis tikrovę suvokia skirtingai (plg. Werlen 2002, 201).

Sapiro ir Horfo hipotezė ilgainiui buvo smarkiai kritikuojama. Vienas iš pagrindinių priekaištų yra tas, kad, anot šios hipotezės, „gimtoji kalba apriboja mūsų intelektualinį akiratį ir mūsų gebėjimą suprasti kitose kalbose vartojamas idėjas ar skirtumus“ (Deutscher 2010, 267).

Boasas ir Jakobsonas: kultūros ir kalbos ryšys

Antropologas Francas Boasas savo tyrimuose nagrinėjo ne kalbos ir mąstymo ryšį, bet kultūros ir kalbos ryšį. Jo nuomone, kiekviena kultūra gali viską išreikšti lingvistiškai, tačiau atitinkami kultūros poreikiai lemia, kad jos nariai tam tikrą informaciją turi išreikšti lingvistiškai, o kitos informacijos aiškiai nereikalauja (plg. Werner 2002, 183 ir t.).

Kalbininkas Romanas Jakobsonas perima Boaso antropologinius samprotavimus ir perkelia juos į kalbotyrą. Jakobsonas taip pat laikosi požiūrio, kad kiekviena kultūra arba kiekviena kalba teoriškai gali išreikšti viską, ir nustatė maksimą, kad kalbos skiriasi „informacija, [kurią] kiekviena kalba verčia savo kalbėtojus atkurti“ (Deutscher 2010, 173).

Deutscher: Boas-Jakobsono principas

Remdamasis Boaso ir Jakobsono pavyzdžiu, Deutscheris iškelia Boaso-Jakobsono principą kaip atsaką į Sapiro ir Horfo hipotezę. Atsižvelgdamas į Boaso ir Jakobsono paaiškinimus, jis aprašo kalbos įtaką mąstymui. Jei kalba skatina kalbėtojus tam tikrą informaciją išreikšti lingvistiškai, į šią informaciją reikia atsižvelgti ir mentaliai (plg. Deutscher 2010, 175).

Šia prasme gimtoji kalba verčia mus atkreipti dėmesį į konkrečias detales, atskirti tam tikrus terminus ir turėti tam tikrų asociacijų (plg. Deutscher 2010, 267). Taigi „kalbiniai įpročiai ilgainiui gali virsti protiniais įpročiais“ (Deutscher 2010, 175). Deutscheris cituoja eksperimentus ir tyrimus, kurie įrodo, kad gimtoji kalba turi kognityvinės įtakos atminčiai, suvokimui ir asociacijoms, taip pat daro įtaką mūsų praktiniams gebėjimams, pavyzdžiui, orientacijos jausmui (žr. Deutscher 2010, 267 ir toliau).