Pilietinė visuomenė
Terminas „pilietinė visuomenė“ reiškia visuomenės formą, kuriai būdingi nepriklausomi socialiai ir politiškai angažuoti piliečiai (plg. Duden 2020). Tai apima, pavyzdžiui, veiklą klubuose, asociacijose ir bažnyčiose arba pareigų užėmimą.
Pilietinė visuomenė yra gyvos demokratijos pagrindas. Pilietinė visuomenė atkreipia dėmesį į dabartinius socialinius iššūkius, kuriems, jos nuomone, politiniu lygmeniu skiriama nepakankamai dėmesio. Pilietinės visuomenės „tamsioji pusė“ taip pat gali turėti antidemokratinį poveikį dėl atskirties, nežmoniško elgesio ir pan. Atsakingi piliečiai yra būtini, kad pilietinė visuomenė veiktų ir būtų kritiška.
3 perspektyvos
Šią sąvoką taip pat galima vertinti iš trijų perspektyvų: normatyvinės, į veiksmą orientuotos ir į veikėją orientuotos.
1 Normatyvinė perspektyva čia reiškia pilietinę visuomenę, kovojančią už geresnę ateitį arba teisingesnę visuomenę; ši perspektyva visų pirma pasireiškia kovoje prieš autoritarines arba diktatūrines sistemas.
2 Kita vertus, į veiksmą orientuota perspektyva susijusi su socialine sąveika visuomenėje. Pavyzdžiui, pilietinė visuomenė turėtų būti neprievartinė, naudinga ir orientuota į kompromisus. Šį pagrindinį pilietinės visuomenės požiūrį palaiko politiškai sukurta teisinė sistema, pavyzdžiui, žmogaus ir pagrindinės teisės. Taigi ji yra politinės kultūros, kuri dalijasi tomis pačiomis vertybėmis ir joms atstovauja, dalis.
3 Į veikėjus orientuotoje pilietinės visuomenės perspektyvoje dėmesys sutelkiamas į asmenis ar organizacijas, kurie veikia savarankiškai, nepriklausomai nuo šeimos ar įmonių struktūrų. Tai vyksta atsietai nuo socialinių kategorijų, tokių kaip rinka, valstybė ir privati sfera, asociacijose, nevyriausybinėse organizacijose (NVO), ratuose, tinkluose, federacijose ar panašiose struktūrose (plg. Bpb 2020).
Pilietinė visuomenė ir hegemonija
Pilietinės visuomenės (società civile) sąvokai, kuriai dažnai suteikiamas normatyvinis krūvis, svarbų kritinį-analitinį posūkį suteikė italų marksizmo intelektualas Antonio Gramsci (1891-1837): Socialiai ir ekonomiškai susiskaldžiusioje kapitalistinėje visuomenėje pilietinė visuomenė nebūtinai yra demokratinio ir socialinio dalyvavimo prieglobstis, griežtai atskirtas nuo ekonomikos ir politikos, bet taip pat gali veikti – kaip revoliuciniu laikotarpiu Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje – kaip „tvirta tvirtovių ir kazematų grandinė“ (Gramsci 1999, 874), kuri, bendradarbiaudama su valstybės valdžia, stabilizuoja esamus dominavimo santykius ir sušvelnina bei susilpnina emancipacinius siekius.
Todėl pilietinė visuomenė, kaip ir politinė sfera, yra ne neutrali, o svarbi erdvė, susijusi su konfliktine visos visuomenės reprodukcija ir neišvengiamai ginčytina, kurioje socialinės jėgos kovoja dėl kultūrinės hegemonijos: Hegemonija, priešingai nei prievarta grindžiama politika, reiškia „valdžią, kuri yra įsišaknijusi žmonių įsitikinimuose ir ne tik abstrakčiai įteisina valdžią, bet ir įtvirtina ją valdomųjų sutarime“ (Haug/Davidson 2004, 1-29). Remiantis šiuo supratimu, lemiamas veiksnys, lemiantis tikrą demokratizaciją, yra ne vien formalus pilietinės visuomenės egzistavimas, bet ir jos hegemoninė ar kontrhegemoninė, rezistencinė funkcija visuomenėje.
Literatūra
Federalinė pilietinio ugdymo agentūra (2012): Die verschiedenen Dimensionen der Zivilgesellschaft, internetinė prieiga: https://www.bpb.de/politik/grundfragen/deutsche-verhaeltnisse-eine-sozialkunde/138713/dimensionen (žiūrėta 2020 09 18).
Gramsci, Antonio (1999): Gefängnishefte. T. 4, Hamburgas: Argument, p. 874.
Haug,Wolfgang Fritz/ Davidson, Alastair (2004): Hegemonija. In: Kritinės teorijos institutas Inkrit (sud.): Historisch-kritisches Wörterbuch des Marxismus. 6/I tomas. Nuo hegemonijos iki imperializmo. Hamburgas: Argument, sp. 1-29.