Nematoma religija

Thomaso Luckmanno esė „Nematoma religija“ (1991) šiandien laikoma (religijos) sociologijos klasika. Prireikė beveik 24 metų, kol buvo iš naujo išversta angliškoji versija The Invisible Religion (1967), kuri pati rėmėsi tekstu The Problem of Religion in Modern Society (1961) (plg. Knoblauch, p. 7). Thomas Luckmannas (1927-2016), be kitų dalykų, studijavo filosofiją, germanistiką, romanistiką ir psichologiją, 24 metus buvo Konstancos universiteto sociologijos profesorius (plg. Įvadinį žodį).

Funkcionalistinė religijos samprata: religijos privatizavimas

Pagrindinės esė temos – religijos apibrėžimas, raida ir naujos socialinės formos (plg. Knoblauch, p. 11), taip pat klausimas, ar religingumas šiuolaikinėje visuomenėje iš tiesų nyksta, kaip iki šiol rodo mažėjantis dalyvavimas bažnytinių organizacijų veikloje. Luckmannas teigia, kad religinės funkcijos transformuojasi į kitas (privačias) socialines formas.

Šios koncepcijos esmė – „religijos privatizavimo“ tezė. „Nematoma“ religija reiškia privatų, individualų religingumą ir su juo susijusį atsiribojimą nuo grynai viešo, institucionalizuoto religijos supratimo (tikėjimas versus religinė priklausomybė). Luckmanno požiūriui į „nematomą religiją“ lemiamą reikšmę turi funkcionalistinis požiūris. Skirtingai nuo substancialistinio apibrėžimo, kuriame klausiama apie specifinę, esminę religijų esmę ir pirmiausia kalbama apie žmonių idėjas ir santykį su nežemiška, šventa, antgamtine galia, funkcionalistinė samprata religiją supranta kaip socialinės struktūros veikėją, kartu lemiantį individo ir visuomenės santykį (plg. Knoblauch, p. 12). Paprasčiau tariant, pirmiausia nebėra svarbu, kas religiją apibrėžia turinio požiūriu, bet kokią individualią ir socialinę naudą ji teikia. Iš to kyla radikali Luckmanno tezė, kad „pati religija yra socialumo šerdis“ (Knoblauch, p. 13), kai kartu su juo „pasaulėžiūros internalizavimas“ iškeliamas iki „universalios socialinės religijos formos“ (Knoblauch, p. 16). Pats Luckmannas rašo:

„Istorinio individo sąmonės ir sąžinės individualizacija vyksta ne tiek per originalų pasaulėžiūros atkūrimą, kiek per jau iš anksto sukonstruotos pasaulėžiūros internalizaciją. […] Jei anksčiau pasaulėžiūrą apibrėžėme kaip universalią socialinę religijos formą, tai atitinkamai asmeninę tapatybę galime apibrėžti kaip universalią individualaus religingumo formą“. (Luckmann, p. 109)

Taigi pagal šį atvirą apibrėžimą visa, kas atlieka prasmę kuriančią, pasaulėžiūrą įtvirtinančią funkciją, gali būti suvokiama kaip „religinga“ arba „šventa“. Tikėjimas antgamtinėmis galiomis, tradiciškai suprantamas kaip tikrai religinis, čia pakeičiamas orientacijos ir tapatybės suteikimo funkcija.

Šiuolaikinis „šventasis kosmosas

Remiantis Luckmanno teorija, tradicinį „šventąjį kosmosą“ papildo šiuolaikinis „šventasis kosmosas“ (plg. Luckmann, p. 153). Vyraujantis modernybės siekis yra individuali autonomija, kuri diferencijuojama „sakralinėmis“ temomis: „saviraiška, savirealizacija, mobilumo etosas, seksualumas ir šeimyniškumas“ (Luckmann, p. 157). Aiškiai nekalbama apie savo mirtingumą ir senėjimą: „Autonomiškas“ individas yra jaunas ir niekada nemiršta. (Luckmann, p. 158).

Luckmann’o atviros religijos sampratos pavyzdžiai galėtų būti, pavyzdžiui, XX a. ezoteriniai New Age judėjimai, taip pat tokios sporto šakos kaip kultūrizmas (plg. Mörth, p. 2), joga ar futbolas. Anot Luckmanno, religinėmis būtų galima vadinti ir kitas šioje pasaulio pusėje egzistuojančias vadinamąsias „pakaitines religijas“, pavyzdžiui, veganišką gyvenimo būdą.

Kritika: atviros religijos sampratos problema

Luckmanno kritika grynosios bažnyčios sociologijos atžvilgiu ypač teigiamai paveikė sociologinį religijos su individualizuotomis tikėjimo formomis tyrimą (plg. Mörth, p. 4). Vis dėlto jo teoremai trūksta konkretesnių paaiškinimų. Identitetą kuriantis ir pasaulio vaizdą įtvirtinantis religijos pobūdis nekelia abejonių, tačiau lieka neaišku, kodėl viskas, kas atlieka šias funkcijas, yra „religinga“. Dėl šios priežasties vienas iš išsakytų priekaištų yra tas, kad Luckmanno požiūryje prarandama specifinė religija (plg. Knoblauch, p. 12). Ir atvirkščiai, sąmoningai nereliginės vertybių sistemos (ateizmas) nėra tinkamai įvertintos. Knoblauchas įžangoje taip pat teigia, kad Luckmanno esė veikiau pateikia laikiną nematomos religijos projektą (plg. Knoblauch, p. 11). Vis dėlto reikėtų pabrėžti funkcinį požiūrį į religiją kaip priešpriešą substanciniam požiūriui. Günteris Duxas pabrėžia: „Religijos kilmę žada paaiškinti tik ta teorija, kuri argumentuoja ir funkciškai, ir substancialiai. (Dux, p. 20)

Literatūra

Luckmann, Thomas: Nematoma religija [1963/1967]. Su Huberto Knoblaucho įžanga. Frankfurtas prie Maino: Suhrkamp 1991.

Knoblauch, Hubert: Die Verflüchtigung der Religion ins Religiöse. Thomas Luckmann’s Invisible Religion. In: Thomas Luckmann: Nematoma religija. Frankfurtas prie Maino: Suhrkamp 1991, p. 7-41.

Dux, Günter: Religijos kilmė, funkcija ir turinys. In: Günter Dux (ed.): Internationales Jahrbuch für Religionssoziologie. Wiesbaden: Springer Fachmedien 1973 (= On the theory of religion. Religion and language. Vol. 8), p. 7-67.

Mörth, Ingo: Apie naują svarbios knygos leidimą: Thomaso Luckmanno „Nematoma religija“. In: Šveicarijos sociologijos žurnalas. 19. jg. issue 3. Montreux 1993, p. 627-634. http://soziologie.soz.uni-linz.ac.at/sozthe/staff/moerthpub/LuckmannRezension.pdf [15.02.21].

Sozialwissenschaftliches Archiv Konstanz: Nachruf Thomas Luckmann. https://www.kim.uni-konstanz.de/soz-archiv/aktuelles/nachrufe/nachruf-thomas-luckmann/ [15.02.21].