Nematerialusis kultūros paveldas

Siekdamos pabrėžti ne tik kultūros, bet ir gamtos ypatumus, 1972 m. 190 Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) valstybių narių ratifikavo Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją (Pasaulio paveldo konvencija). Ja siekiama skatinti, viena vertus, kultūros tarpusavio supratimą ir, kita vertus, įvairių kultūros ir gamtos vertybių apsaugą ir išsaugojimą. Kartu ji garantuoja, kad „ankstesnių kartų palikimas […] gali būti perduotas ateities kartoms“ (Hauser-Schäublin / Bendix 2015, 52) (plg. Hauser-Schäublin / Bendix 2015, 51 f.).

Pratęsimas

1972 m. materialaus pasaulio paveldo koncepcija 2003 m. buvo papildyta Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija, todėl nuo to laiko toliau išvardytos sritys buvo laikomos vertos apsaugos:

– žodžiu perduodamos tradicijos ir išraiškos formos, įskaitant kalbą

– scenos menai

– socialiniai papročiai, ritualai ir šventės

– žinios ir papročiai, susiję su gamta ir visata

– Tradiciniai amatų metodai (plg. Eggert / Mißling 2015, 63 ir toliau).

Taigi dėl 2003 m. Konvencijos saugomos kultūros raiškos formos, „su kuriomis […] etninės grupės dažnai save identifikuoja, […] [kurios] [yra] perduodamos iš kartos į kartą ir turi] tapatybę formuojantį poveikį ir reikšmę“ (Eggert / Mißling 2015, 64).

Konvencijos tikslai

Nykstančių kultūros raiškos formų apsaugos priemonėmis siekiama, viena vertus, išsaugoti ir skatinti jų gyvybingumą, kita vertus, didinti informuotumą apie jų svarbą vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis. Taip kartu „išsaugomos šimtmečių senumo tradicijos ir papročiai kaip nemateriali žmonijos kultūros paveldo sudedamoji dalis“ (Dippon / Siegmund 2010, 32).

Pavyzdžiai

Nuo 2013 m. Vokietija yra Pasaulio paveldo tinklo narė, kurios šūkis „Žinios. Žinoti. Vokietija nuo 2013 m. nacionaliniu lygmeniu domisi gyvojo kultūros paveldo įvairovės išsaugojimu, palaikymu ir skatinimu (plg. UNESCO1). Šią įvairovę išreiškia keturios kategorijos:

1. papročiai ir šventės metų eigoje

– pvz., giedojimas giesmių arba finikiečių manevrai Harco kalnuose

2. žmonės ir gamta

– akušerija arba vokiškos duonos kultūra

3. muzika ir (fizinė) kalba

– pvz., chorinis dainavimas arba poezijos slemas

4. gyvenimas bendruomenėje

– pvz., Rytų Fryzijos arbatos kultūra (plg. UNESCO2).

Daugiau pavyzdžių galima rasti nacionaliniame nematerialaus kultūros paveldo registre: www.unesco.de/kultur-und-natur/immaterielles-kulturerbe/immaterielles-kulturerbe-deutschland/bundesweit.

Nors visos šalies mastu veikiantis Nematerialaus kultūros paveldo sąrašas atspindi įvairovę Vokietijos lygmeniu, tarptautiniu lygmeniu jos išsaugojimui yra trys sąrašai:

1. Reprezentatyvusis žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašas.

– Tikslas: užtikrinti didesnį pasaulio kultūros įvairovės matomumą ir kartu didėjantį supratimą apie ją.

– pvz., kinų siluetas

2. Nematerialaus kultūros paveldo, kurį reikia skubiai išsaugoti, sąrašas

– Tikslas: įgyvendinti skubias priemones, skirtas kultūros formoms, kurioms gresia pavojus dėl pasaulinių ir (arba) vietinių pokyčių.

– Pvz., suitų katalikų mažumos kultūros sritis Latvijoje.

3. UNESCO gerosios patirties registras

– Tikslas: atkreipti dėmesį į pavyzdinius projektus

– pvz. gyvasis fandango muziejus Brazilijoje (plg. UNESCO3; Eggert / Mißling 2015, 68).

Nematerialaus kultūros paveldo statuso trūkumai

Nors 2003 m. konvencija siekiama padėti skatinti ir vertinti gyvąjį kultūros paveldą visame pasaulyje ir kovoti su kultūros standartizavimu, su nematerialaus kultūros paveldo statusu taip pat susijusios problemos ir iššūkiai. Jas iliustruoja toliau pateikiamas sąrašas:

– Konvencijos instrumentalizavimas lemia gyvojo kultūros paveldo suakmenėjimą, kodifikavimą ir muziejinimą.

– Kuriamos tam tikros vertybinės reprezentacijos, kurios laikomos autentiškomis ar vertingomis išsaugoti.

– Valstybės nori sukurti tam tikrą įvaizdį, turėdamos nematerialaus kultūros paveldo statusą.

– Nors bendruomenėms ir grupėms, kaip kultūros nešėjams, skiriama daug dėmesio, nėra vieningos apibrėžties, kas laikomas kultūros nešėju.

– Už nematerialaus kultūros paveldo administravimą pirmiausia atsakinga valstybė, todėl bendraturčių teisės priklauso nuo politinės ar hierarchinės struktūros ir kai kuriais atvejais pirmiausia turi būti sukurtos.

– Nustatymas, nominavimas ir išsaugojimo priemonių įgyvendinimas yra valstybės užduotis, todėl minėti sąrašai visuomet grindžiami atrankos procesais, kurie taip potencialiai atkuria galios disbalansą, nes nominavimo proceso metu inscenizuojamas tinkamumas Pasaulio paveldui ir įtraukiami tie, kurie patraukliai pristato savo kultūrinę formą.

– Rezultatas: galingų valstybių hegemonija

– Kultūros formų kontrolės vykdymas

– Komercinė ir (arba) pramoninė rinkodara

– politinis, ekonominis ir idealistinis įsivertinimas (plg. Eggert / Mißling 2015, 65-77).

 

Literatūra

Dippon, P./ Siegmund, A. (2010): The educational claim of UNESCO World Heritage Sites – a current stocktaking in the field of tension between World Heritage Convention and local practice (UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos ir vietos praktikos įtampos srityje). In: Ströter-Bender, J. (ed.): World Heritage Education. Pozicijos ir diskursai dėl UNESCO pasaulio paveldo švietimo. Marburg, 31-43.

Eggert, A./ Mißling, S. (2015): 2003 m. UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija. In: Groth, S./ Bendix, R./ Spiller, A. (eds.): Culture as Property: Instruments, Cross Sections and Case Studies. Göttingen, 61-77.

Hauser-Schäublin, B./ Bendix, R. (2015): Pasaulio paveldas. In: Groth, S./Bendix, R./ Spiller, A. (eds.): Culture as property: instruments, cross-sections and case studies. Göttingen, 51-58.

UNESCO1 (n.d.): https://www.unesco.de/kultur-und-natur/immaterielles-kulturerbe/immaterielles-kulturerbe-deutschland [2019 02 01].

UNESCO2 (n.d.): https://www.unesco.de/kultur-und-natur/immaterielles-kulturerbe/immaterielles-kulturerbe-deutschland/bundesweit [2019 02 01].

UNESCO3 (n.d.): https://www.unesco.de/kultur-und-natur/immaterielles-kulturerbe/immaterielles-kulturerbe-weltweit [2019 02 01].