Nacionalizmas

Prieš tarptautines futbolo rungtynes skamba nacionaliniai himnai, daugybė sirgalių, apsirengę savo komandos spalvomis, karštai dainuoja iš visų jėgų. Didžiuotis savo šalimi – ar tai savaime yra nacionalizmas? Ar veikiau grynojo patriotizmo išraiška? Kur iš tikrųjų yra ribos ir kas skiria nacionalizmą?

Apibrėžimas

Dudenas nacionalizmo sąvoką apibrėžia kaip „politinę nuostatą, kai savo valstybės didybė ir galia perdėtai ir netolerantiškai laikomos aukščiausiomis vertybėmis“. (Duden 201, 673) Be to, jis gali būti vartojamas apibūdinti siekiui integruoti politines-kultūrines grupes į bendrą tautinę valstybę (plg. Riescher 2005, 599).

Tai aiškiai parodo koreliaciją tarp dviejų terminų nacionalizmas ir tauta, kurie yra glaudžiai susiję. Nacionalizmas gali sukurti tautinę valstybę arba prisidėti prie jos formavimosi, o nacionalizmas, atvirkščiai, yra ideologija, kuria gali naudotis tautinės valstybės atstovai arba kuri gali būti aktyviai politiškai stiprinama. Filosofas Ernestas Gellneris (Ernest Gellner), remdamasis šia mintimi, teigia, kad „nacionalizmas […] yra politinio teisėtumo teorija, pagal kurią etninės ribos neturi sutapti su politinėmis ribomis; ypač valstybės viduje etninės ribos neturi atskirti valdančiųjų nuo valdomųjų“. (Gellner 1995, 8 ir toliau).

Vokiečių istorikas Dieteris Langewiesche šį apibrėžimą dar labiau paaštrino: „Atitinkamai nacionalizmas yra ideologija, įteisinanti tradicinės tvarkos griovimą ir naikinimą ir norinti į jos vietą pastatyti kažką naujo – teigdama šį naujumą, visuomenę su egalitarine vertybių tvarka, sudarytą kaip valstybė su kolektyviniu, t. y. taip pat egalitariniu, suverenu. Dėl šios priežasties nacionalizmas istoriškai atsirado kaip išsilaisvinimo ideologija“. (Langewiesche 1994, 14)

Nacionalizmas kaip moderniųjų laikų produktas

Langewiesche nacionalizmą apibūdina kaip „modernybės kūrinį“. (Langewiesche 1994, 5)

Nacionalizmo atsiradimas buvo „visuomenės modernizacijos dėl industrializacijos“ pasekmė (Landgrebe 2003, 16). Techninės naujovės buvo būtina sąlyga tam tikrai kultūrinei grupei suvokti save kaip tautą. To pradžia datuojama XVIII a. viduriu (plg. Planert 2004, 11).

Wehleris priduria, kad nacionalizmas „turėtų būti suprantamas kaip genialus socialinis išradimas, atsiradęs kaip atsakas į revoliucines krizes Vakarų modernizacijos procese“. (Wehler 2011, 24) Be to, globalizacijos laikais vis labiau stiprėjanti transnacionalinė politika provokuoja priešingą – stiprėjančio nacionalizmo – raidą (plg. Lemke 2018, 214).

Įtraukiantis ir išskirtinis nacionalizmas

Riescheris pateikia nacionalizmo tipologiją, pagal kurią išskiriamas įtraukusis ir išskirtinis nacionalizmas (plg. Riescher 2005, 599). Ji inkliuzinį nacionalizmą apibūdina kaip gana nuosaikią tautinę savimonę, savo intensyvumu prilygstančią patriotizmui, kuri turi legitimuojantį poveikį dėl visų politinių-kultūrinių grupių integracijos (plg. ten pat).

Priešingai, egzistuoja išskirtinis nacionalizmas: jam „būdingas perdėtas vertybinis jausmas, kai, skirtingai nuo kitų valstybių ar tautų, sureikšminamos savos nacionalinės savybės arba jos laikomos pranašesnėmis už kitas. (ibid.) Iš to kylantis homogeniškumo politinėse ribose reikalavimas lemia kitų kultūrinių grupių atskirtį ir esminį pasipriešinimą viskam, kas svetima (plg. ibid.).

Taigi įtraukusis nacionalizmas turi vienijantį poveikį ir gali prisidėti prie nacionalinės valstybės formavimo, o išskirtiniam nacionalizmui būdingas radikalus visų grupių, nepriklausančių savo etninei grupei, atmetimas.

Skirtumas nuo patriotizmo ir šovinizmo

Nacionalizmą ir patriotizmą sieja semantinis panašumas. Šiuos du terminus reikia skirti vieną nuo kito, nes pastarasis postuluoja „priklausymo tautai jausmą, kuris taip pat susijęs su pasididžiavimu, bet kuris turėtų būti laisvas nuo kitų tautų menkinimo“ (Jansen ir Borggräfe 2007, 17). Tai pašalina kitų kultūrų nuvertinimą ir atmetimą (plg. ten pat).

Šovinizmas gali būti laikomas kraštutine nacionalizmo forma. Tai reiškia „agresyviai perdėtą nacionalizmą ir iš to kylančią neapykantą kitų tautybių atstovams“ (Duden 2010, 249).

Nacionalizmui būdingi bruožai

Kokios yra konkrečios nacionalizmo savybės? Planertas įvardija įvairias charakteristikas kultūrologiniu, politiniu ir socioistoriniu požiūriu. Žvelgiant iš kultūrologinės perspektyvos, nacionalizmas yra grupinės integracijos sistema, pagrįsta savaime susiformavusiu, iš pažiūros laike išliekančiu kultūriniu branduoliu, kuriam būdingas atsiribojimas nuo kitų, įtraukimo ir išstūmimo procesai, specifinių lyčių vaidmenų modeliavimas (plg. Planert 2004, 11). Šios sistemos legitimacija grindžiama nacionalinių mitų kūrimu (plg. ten pat).

Politiniu požiūriu nacionalizmas apsiriboja tam tikra sritimi ir šioje srityje sukelia tautos ir valstybės kongruenciją, kurios svarbiausia vertybė yra lojalumas (plg. ten pat). Be to, egzistuoja nacionalizmo ir karo ryšys (plg. ten pat). Nacionalizmas nepaklūsta esamai politinei tvarkai, jam taip pat būdingas dalyvavimo pažadas bei veiksmų dinamika, leidžianti mobilizuoti žmonių mases (plg. ten pat).

Socialiniu istoriniu požiūriu nacionalistinės idėjos išsivysto iš tam tikros, socialiai apibrėžiamos paramos klasės, turinčios specifinių interesų. Šių idėjų artikuliacija lemia šliaužiantį nacionalinių idėjų plitimą ir nuolatinį buvimą per tęstinį laikotarpį (plg. ten pat). „Šiai plėtrai turi būti minimalios struktūrinės prielaidos – tokios kaip bendra komunikacinė ir ekonominė erdvė ar visa apimančios institucijos“. (ten pat).

Literatūra

Duden (2010): Das Bedeutungswörterbuch. Vol. 10. 4-asis leidimas. Berlin: Dudenverlag.

Gellner, Ernest (1995): Gellneris (E. Gellneris): nacionalizmas ir modernybė. Hamburg: Rotbuch.

Jansen, Christian/ Borggräfe, Henning (2007): Nation – Nationality – Nationalism. Frankfurtas prie Maino: Campus.

Landgrebe, Alix (2003): „Jei Lenkijos nebūtų, ją reikėtų išrasti“. Lenkų tautinės sąmonės raida Europos kontekste nuo 1830 m. iki XVIII a. aštuntojo dešimtmečio. Vysbadenas: Lietuvos lenkų tautinė tapatybė: Harrassowitz.

Langewiesche, Dieter (1994): Nacionalizmas XIX-XX a.: tarp dalyvavimo ir agresijos. Bonna: Friedricho Eberto fondo tyrimų institutas.

Lemke, Christiane (2018): Tarptautiniai santykiai. Pagrindinės sąvokos, teorijos ir probleminės sritys. Ketvirtasis leidimas. Berlin/ Boston: de Gruyter.

Planert, Ute (2004): Nation und Nationalismus in der deutschen Geschichte. In: Aus Politik und Zeitgeschichte 39.

Riescher, Giesela (2005): Nationalism. In: Nohlen, Dieter/ Schultze, Rainer-Olaf (eds.): Lexikon der Politikwissenschaft. Vol. 2. N-Z. Teorija, metodai, terminai. Miunchenas: Beck, 599.

Wehler, Hans-Ulrich (2011): Nationalism. Istorija, formos, pasekmės. Ketvirtasis leidimas. Miunchenas: Beck.