Lingua franca

Terminas sudarytas iš lotyniško žodžio „lingua“, reiškiančio „kalbą“ arba „kalba“, ir „franca“, kuris gali būti suprantamas kaip „laisvas“ arba „atviras“, arba, kalbant apie pirmąją patikrintą Lingua Franca, gali būti verčiamas kaip „frankų kalba“ (plg. Bußmann 2008, 408). Taigi pažodžiui lingua franca turi būti suprantama kaip „laisvoji kalba“, vartojama kaip „tarpininkavimo kalba daugiakalbėse kalbinėse bendruomenėse“ (ten pat), o šis terminas tik apibūdina jos lingvistinę funkciją (plg. Meierkord ir Knapp 2002, 10). Taigi lingua francas veikia kaip jungiamosios arba šnekamosios kalbos tarp dviejų ar daugiau kalbėtojų, neturinčių bendros pirmosios kalbos (plg. Mauranen 2018, 7).

Anglų kalba

Anglų kalba tikriausiai yra žymiausia ir plačiausiai vartojama mūsų laikų lingua franca, tačiau rusų kalba kaip visa apimanti lingua franca buvusiose sovietinėse valstybėse ir arabų kalba kaip bendrinė islamo lingua franca taip pat yra plačiai paplitusių natūralių kalbų, kurios veikia kaip lingua franca, pavyzdžiai (plg. Bußmann 2008, 408). Tačiau ne tik vadinamosios pasaulio kalbos, t. y. kalbos, kuriomis kaip pirmąja, antrąja ar užsienio kalba kalba kalba daug pasaulio žmonių, gali būti vartojamos kaip lingua franca; nėra jokių apribojimų, kurios kalbos ar tarmės gali būti vartojamos kaip lingua franca. Tai gali būti ir mirusios kalbos, pavyzdžiui, lotynų ar senovės graikų (plg. Mauranen 2018, 7f.), arba pidginų kalbos gali atsirasti kaip lingua francas „lingvistinių ekstremalių situacijų“ metu, kai kalbantieji jomis neturi bendrų kalbos žinių (Bußmann 2008, 532). Taip pat būta bandymų kurti specialias dirbtines kalbas, skirtas visuotiniam tarptautiniam susikalbėjimui, pavyzdžiui, esperanto, geriausiai žinoma tokio pobūdžio kalba, kuri dar XIX a. buvo sumanyta kaip „pasaulio pagalbos kalba“ su labai supaprastintu tarimu ir gramatika (Bußmann 2008, 157f.). Kalbant apie lingua franca funkciją, skiriamos dvi apibrėžtys: Viena vertus, „tikroji lingua franca“ apibrėžiama kaip jungiamoji/komunikacinė kalba, kai nė vienas kalbėtojas nekalba šia kalba kaip gimtąja. Kita lingua franca sąvoka taip pat apima kalbines situacijas tarp gimtakalbių ir negimtakalbių, tokiu atveju tai suprantama kaip „asimetrinis vartojimas“ (Ammon 2001, 34).

Kritika

Po to seka lingua franca vartojimo kritika, nes kai kurie lingvistai postuluoja, kad taip prarandamas natūralių kalbų kultūrinis paveldas, nes lingua franca visada yra stipriai išvestinė originalo kalbos forma (plg. Meierkord 2002, 109). Kritikuojama ir tai, kad kalbėtojai dažnai turi skirtingą atitinkamos lingua franca kompetenciją, todėl gali atsirasti neatitikimų dekoduojant ir iššifruojant pranešimus (plg. ten pat, 112).

Istorinė raida

Tačiau, kaip minėta pradžioje, lingua franca gali būti verčiama ir kaip „frankų kalba“, kurios kilmė gali būti siejama su „“frankų kalba“ [kaip] seniausia įrodoma […] lingua franca“, kuria buvo kalbama viduramžiais, kryžiaus žygių metu, ir kuri atsirado „Vakarų Europos krikščionims kontaktuojant su turkų ir arabų musulmonais“ (Bußmann 2008, 408; plg. Meierkord u. Knapp 2002, 9). Kitur lotynų kalba įvardijama kaip pirmoji tarpžemyninė lingua franca Romos imperijos laikais, kuri tęsėsi ir viduramžiais (plg. Schendl 2016, 124). Vadinasi, lingua franca istoriškai atsirado ir buvo vartojamos ten, kur buvo norima prekiauti tarp skirtingų genčių ar etninių grupių (Meikerkord ir Knapp 2002, 10). Be to, nuo XV a. prasidėjęs kolonializmas labai prisidėjo prie daugelio pidžinų kalbų plitimo ir vystymosi (plg. ten pat). Taigi vokiečių kalba taip pat plito kaip lingua franca tiek per kolonijinę, tiek per „regioninę gimtakalbių vokiečių kalbos plėtrą“ Europoje ir už jos ribų (Ammon 2001, 32). Ypač mokslo srityje vokiečių kalba XIX ir XX a. buvo laikoma labiausiai paplitusia mainų ir publikacijų kalba (plg. ten pat, 34). Po pasaulinių karų vokiečių kalba prarado savo prestižinį statusą pasauliniu mastu, o dėl didėjančio tarptautinių organizacijų skaičiaus, taip pat dėl suaktyvėjusios tarptautinės prekybos, turizmo, migracijos ir masinės žiniasklaidos išaugo bendrinės lingua franca poreikis (plg. Meierkord ir Knapp 2002, 12). Tai lėmė anglų kalbos, kaip labiausiai paplitusios tarptautinės lingua franca, augimą pasaulyje (plg. Jenkins 2018, 595).

Literatūra

Ammon, U. (2001): Ammon (Ammon), A.: German as a lingua franca in Europe. In: Sociolinguistica 15, 32-41.

Bußmann, H. (ed.) (2008): „Vokiečių kalba – tai ne tik vokiečių kalba, bet ir vokiečių kalba: Kalbotyros leksikonas. 4th ed. Stuttgart: Alfred Kröner.

Jenkins, J. (2018). The Future of English as a Lingua Franca (Anglų kalbos kaip lingua franca ateitis). In: J. Jenkins, W. Baker ir M. Dewey (eds.): The Routledge Handbook of English as a Lingua Franca. Oxon, New York, Routledge, 594-605.

Mauranen, A. (2018): Conceptualising ELF. In: J. Jenkins, W. Baker ir M. Dewey (eds.): The Routledge Handbook of English as a Lingua Franca. Oxon, New York, Routledge, 7-24.

Meierkord, C. ir K. Knapp (2002): Approaching lingua franca communication. In: ders. (Ed.): Lingua Franca Communicaiton. Frankfurt a. M.: Lang, 9-28.

Meierkord, C. (2002): „Kalba nuoga“ ar „lingvistinė masala“? Kultūra lingua franca pokalbyje. In: ders. and K. Knapp (eds.): Lingua Franca Communication. Frankfurt a. M.: Lang, 109-134.

Schendl, H. (2016): Istorinė lingvistika ir ELF. In: M. Pitzl ir R. Osimk-Teasdale (eds.): English as a lingua franca: Prospectives and prospects. Boston, Berlin: De Gruyter, 123, 128.