Leitkultur (vadovaujančioji kultūra)

Terminas „Leitkultur“ (vadovaujanti kultūra) atsirado politinių diskusijų dėl integracijos metu (Novak, 2006, 17). Jį 1996 m. įvedė politologas Bassamas Tibi. Pasak Tibi, Europos vadovaujanti kultūra remiasi Vakarų liberalių vertybių sistema, kuri grindžiama „demokratija, sekuliarizmu, švietimu, žmogaus teisėmis ir pilietine visuomene“ (Tibi, 2000, 154). Vykstant politiniams debatams dėl imigracijos politikos, šis terminas ne kartą buvo aptariamas kritiškai. Šiame procese terminas įgavo vis labiau politinį pobūdį.

Nuo termino iki politinio klausimo

1998 m. straipsnyje laikraštyje „Süddeutsche Zeitung“ CDU politikas Jörgas Schönbohmas pavartojo terminą „Leitkultur“ kaip tiesioginę priešpriešą terminui „multikultūrinis“ ir kaip bandymą apibrėžti nacionalinę tapatybę (plg. ZIELCKE, SZ, 1998). Jörgas Schönbohmas daro prielaidą, kad užsieniečiai atsisako integruotis, ir mano, kad Leitkultur įvedimas yra būtinas siekiant apsaugoti Vokietijos Pagrindinio įstatymo vertybes (plg. Kowitz, SZ, 1998).

2000 m. spalį Friedrichas Merzas, tuometinis CDU parlamentinės frakcijos vadovas, ėmėsi šio termino ir pareikalavo imigracijos ir integracijos taisyklių, o kartu ir vieningos „liberalios vokiečių Leitkultur“ (vadovaujančios kultūros) Vokietijai, nes tik taip gali funkcionuoti integracija (Merz, Die Welt, 2000). Dėl to terminas „Leitkultur“ siejamas su konservatyvia pasaulėžiūra ir atitinkama migracijos politika (EBD, SZ, 2000). Panašiai šis terminas interpretuojamas ir kaip multikultūros priešprieša.

Atsinaujinusi diskusija dėl Leitkultur

2015 m. pabėgėlių krizė suteikė Leitkultur klausimui naują postūmį. 2017 m. Thomas de Maizière’as (tuometinis federalinis vidaus reikalų ministras) parašė 10 punktų katalogą apie Leitkultur Vokietijoje ir sukėlė atsinaujinusias diskusijas (de Maizière, Bild am Sonntag, 2017).

Idėja apibrėžti Leitkultur kaip gaires imigrantams buvo ypač palankiai sutikta griežtai konservatyviųjų ir dešiniųjų pažiūrų stovyklose. Pavyzdžiui, AfD parlamentinė grupė Tiuringijos žemės parlamente paskelbė pozicijos dokumentą „Leitkultur, Identität und Patriotismus“ (vadovaujanti kultūra, tapatybė ir patriotizmas), kuriame, pavyzdžiui, ragino „Vokietijos vadovaujančios kultūros apsaugą ir skatinimą įtraukti į Tiuringijos konstituciją ir pagrindinį įstatymą kaip valstybės tikslą“ (AfD parlamentinė grupė, pozicijos dokumentas: Leitkultur, Identität und Patriotismus, 2018).

Teisinis reguliavimas dėl Leitkultur negalėjo būti įgyvendintas federaliniu lygmeniu. Tačiau pagrindinė Leitkultur idėja buvo įtraukta į kai kuriuos žemių lygmens įstatymus, pavyzdžiui, į „Bavarijos integracijos įstatymą“, pagal kurį transliuojančios korporacijos turi „prisidėti prie vokiečių kalbos ir Leitkultur mokymo“ (FAZ, 2019).

Žiniasklaidoje vėl ir vėl dygsta diskusijos dėl Leitkultur. Pavyzdžiui, Philippas Amthoras (CDU) bandė sukelti „Leitkultur“ debatus savo esė „Geros formos? Unser Land braucht eine Leitkultur-Debatte“ (plg. Amthor, 2020, p. 5 ir toliau) Philippas Amthoras (CDU) pabandė iš naujo iškelti „Leitkultur“ klausimą.

Kritika dėl „Leitkultur

Pats Bassamas Tibi vertina dvi visuomenines diskusijas dėl Vokietijos „Leitkultur“ (2000-2017 m.) kaip nesėkmingas (bpb.de, Tibi, 2017). Jis kritikuoja, kad jo terminas „Leitkultur“ vartojamas be konsensuso dėl jo darbų, todėl „neinformatyvūs dalykai [yra] numanomi“(bpb.de, Tibi, 2017).

Be to, Leitkultur egzistavimu ryžtingai abejoja ir iš esmės atmeta daugelis politikų. Jie mieliau ragina suprasti vertybes ir normas, kurioms atstovauja Pagrindinis įstatymas, pavyzdžiui, lygybę ar nuomonės laisvę (bpb.de, 2020). Integracijos komisaras (nuo 2017 m.) Aydanas Özuguzas (SPD) tai komentuoja taip: „…nes specifiškai vokiška kultūra, išskyrus kalbą, paprasčiausiai neidentifikuojama […]. Pagrindiniame įstatyme įtvirtintos konstitucinės normos nustato piliečių sambūvio reguliavimo sistemą […]“ (Özuoguz, Tagesspiegel Causa, 2017).

Galiausiai, po beveik 20 metų trukusių diskusijų apie Leitkultur, kyla klausimas, ar ji turi prasmę. Pavyzdžiui, Ruprechtas Polenzas (CDU) pateikia tokius komentarus: „Iš tikrųjų iš visų šių diskusijų buvo galima pasimokyti, kad jos iš tiesų nėra tikslingos. Turėtume skatinti sugyvenimo kultūrą“. (Polenz, Deutschlandfunk, 2017).

Tarptautinė perspektyva

Tarptautiniu mastu taip pat vis dažniau įsiplieskia diskusijos dėl atitinkamos Leitkultur. Taip yra ir JAV, kur imigrantai šimtmečius turėjo prisitaikyti prie gerai žinomos, baltųjų ir protestantų dominuojamos kultūros. Vis dėlto Amerikos visuomenė patiria struktūrinių pokyčių dėl didėjančios Lotynų Amerikos piliečių imigracijos. Dėl to neišvengiamai keičiasi ir pažįstama vadovaujanti kultūra.

Apie šį pokytį vėl ir vėl smarkiai diskutuojama, nes tiek liberalūs, tiek politiškai konservatyvūs politikai vis labiau domisi naujaisiais imigrantais kaip politine jėga pastebimai mažėjančioje rinkėjų bendruomenėje (plg. Wergin, Die Welt, 2015).

Panašiai diskusijos dėl Leitkultur kartas nuo karto vaidina svarbų vaidmenį ir Katalikų Bažnyčioje. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus komentavo: „Mes neturime krikščioniškosios Leitkultur, jos nebėra! Mes nebesame vieninteliai, kurie formuoja kultūrą, ir nesame nei pirmieji, nei labiausiai įsiklausantys“ (FAZ, 2019). Bažnyčios vadovas ragina grįžti prie Katalikų Bažnyčios ir gailestingesnio požiūrio į pabėgėlius kaip į krikščioniškąją kultūrą, kuria vadovaujamasi (plg. Zeit online, 2019).

Literatūra

AfD frakcija Tiuringijos žemės parlamente: Pozicijos dokumentas: Leitkultur, Identität, Patriotismus. Erfurtas, 2018 m.

AMTHOR, Philipp: Geros formos? Mūsų šaliai reikia debatų dėl Leitkultur, in: Hauptmann, Ralph &. Brinkhaus, Mark: Eine Politik für morgen, Die junge Generation fordert ihr politisches Recht. Freiburg, Herder Verlag, 2020, p. 5-6.

KOWITZ: Perversmo baimė. In: SZ, 1998 09 02.

NOWAK, Jürgen: Leitkultur und Parallelgesellschaft – Argumente wider einen deutschen Mythos. Frankfurt a.M., 2006. p. 17

PAUTZ, Hartwig: Die deutsche Leitkultur: Eine Identitätsdebatte. Naujoji dešinė, neoracizmas ir pastangos normalizuoti. Stuttgart, 2005.

Tibi, Bassam: Europa be tapatybės? Daugiakultūrės visuomenės krizė. btb. 2000. p. 154

ZIELCKE: Nepažįstamieji, kai susitinkame. In: SZ nuo 1998 06 27.

Šaltinių sąrašas

Federalinė vidaus reikalų, statybos ir vidaus reikalų ministerija (2017), Leitkultur für Deutschland – Was ist das eigentlich?

https://www.bmi.bund.de/SharedDocs/interviews/DE/2017/05/namensartikel-bild.html