Kūno kalba

Kūno kalba yra visur esantis reiškinys. Viena vertus, mes stengiamės „skaityti“ ir interpretuoti kitų žmonių kūno kalbą, kita vertus, kiti tą patį daro su mumis. Tarpkultūriniame bendravime kūno kalba yra ypač svarbi.

Kas tiksliai yra kūno kalba?

– Veido išraiška

– gestai (ypač viršutinės kūno dalies, pvz., rankų, judesiai)

– Proksemika (kaip išlaikome atstumą? Kaip judame erdvėje?)

– Takoskyra (judėjimo kryptis, pvz., akių kontaktas)

– Balsas (pvz., švelnus, skambus, gilus)

Visur esantis reiškinys

Visa tai yra kūno kalba. Ji papildo tai, ką sakome, ir visada priklauso nuo konteksto. Be to, kūno kalba yra visur esantis reiškinys. Asmeninio pokalbio metu ypatingą dėmesį skiriame veido išraiškai. Kalbėdami telefonu klausomės, kaip skamba kito asmens balsas. Išmaniuosiuose telefonuose mūsų kūno kalbą imituoja daugybė šypsenėlių. Todėl kūno kalba yra labai svarbi tarpasmeniniam bendravimui.

Funkcijos

Kalbos tyrinėtoja Christa Heilmann iš viso apibrėžia keturias kūno kalbos funkcijas (plg. Heilmann 2009):

1. Sintaksinė funkcija: gestais ir veido išraiškomis struktūruojame tai, kas sakoma, užtikriname suprantamumą ir aiškumą.
2. Pragmatinė funkcija: kūno kalba apie mūsų nuotaiką ir jausmus atskleidžia daugiau nei žodžiai. Taip kūno kalba daro įtaką mūsų tarpusavio santykiams. Kūno kalba gali sužadinti emocijas, išspręsti konfliktus arba juos sustiprinti, taigi ji veikia kaip stiprintuvas.
3. Semantinė funkcija: Ji atkreipia dėmesį į pranešimo lygmens neatitikimus. Kūno kalba daugelį žmonių veikia patikimiau. Todėl kasdieniame gyvenime visada tikriname, kaip kas nors sakoma (palyginti su tuo, kas sakoma).
4. Dialoginė funkcija: Kas kada kalba? Tai reguliavimo funkcija, susijusi su kalbėtojų kaita pokalbiuose.

Tarpkultūriniai ypatumai

Tarpkultūrinė komunikacija turi ir daugiau ypatumų. Ar kūno kalba gali būti teisinga arba neteisinga? Ne, geriausiu atveju ji gali nukrypti nuo tam tikrų lūkesčių. Šie lūkesčiai yra susiformavę kultūriniu požiūriu. Jie dažnai atitinka tai, prie ko esame įpratę. Todėl kūno kalba labai skiriasi įvairiose kultūrose (taip pat ir vienos kultūros viduje, plg. kartų atotrūkį ir subkultūras). Be to, kultūros keičiasi ir atsiranda naujų formų (pvz., jaunatviški pasisveikinimai). Tarpkultūriniame bendravime dažnai kyla nesusipratimų, nes nežinome kitų kultūrų kūno kalbos.

Kaip elgtis su kitoniškumu

Be to, svarbus vaidmuo tenka svetimos kūno kalbos vertinimui. Ar jaučiamės sutrikę dėl skirtumų? Galbūt. Svetimas elgesys taip pat gali būti suvokiamas kaip neteisingas. „Ar reikia taip garsiai kalbėti?“ „Negalima apkabinti ištekėjusių moterų!“ „Kodėl jis valgo atvėręs burną ir kandžioja lūpas?“

Ką dažnai pamirštame: Kiti gali būti taip pat susierzinę dėl mūsų elgesio. Kokias išvadas galime padaryti iš šių svarstymų? Nuolatinis įvairių kultūrų kūno kalbų apmąstymas yra būtinas, kad netaptume pasyvia savo kultūros marionete.

Literatūra

Argyle, Michael (1996): Kūno kalba ir bendravimas. Neverbalinio bendravimo vadovas. Paderbornas: Junfermann.

Galli, Johannes (2008): Kūno kalba ir bendravimas. Freiburg: Galli.

Heilmann, Christa M. (2009): Kūno kalbos supratimas ir taisyklingas vartojimas. Miunchenas: Reinhardt.