Kultūrinis pasisavinimas

Terminas „kultūrinis pasisavinimas“ plačiąja prasme apibūdina kultūrinio aspekto, kuris nepriklauso savajai kultūrai, priėmimą. Kultūrinis pasisavinimas ypač įdomus, nes kultūrinių ginčų pagrindai atsiskleidžia pretenzijose į nuosavybę ir atskirties strategijose (plg. Hahn 2011, 19). Todėl kultūrinis pasisavinimas dažnai kritikuojamas kaip vagystė ar nepagarba.

Tyrimo aspektai

Kultūrinis pasisavinimas sutelkia dėmesį į kultūrinius pokyčius (plg. Hahn 2011, 11f). Tačiau atskirų kultūros elementų, pavyzdžiui, drabužių, papuošalų ar pan. perėmimas ne iš karto patenka į šią sąvoką. Apie kultūrinę apropriaciją kalbama tik tada, kai ji naudojama menkinamai, priešiškai ar nereflektuotai, taip slopinant ar išjuokiant atitinkamą kultūrą (plg. Krieg 2019, 105). Kartais kultūrinis pasisavinimas taip pat prilyginamas vagystei ir marginalizuotų kultūrų naikinimui (Cuthbert 1998, 257).

Pasisavinimo procesu nesiekiama kultūrų homogenizavimo (=vienos vienodos kultūros) ar kultūrų fragmentacijos (=kultūrų irimo) (plg. Hahn 2011, 13). Veikiau siekiama perimti savo kultūrą į naujas, kitokias kultūrines idėjas. Todėl galiausiai iš visų susijusių įtakų aspektų gali atsirasti nauja kultūra (plg. Hahn 2011, 13f).

Socialinė reikšmė

Vis dėlto kultūrinė apropriacija nevyksta harmoningai ir yra kontroversiška tema, ypač šiandien ne kartą atsidūrusi žiniasklaidos akiratyje. Pavyzdžiui, vienoje JAV svetainėje rašoma apie „11 įžymybių, kurios buvo apkaltintos kultūriniu pasisavinimu“ (Seventeen). Tačiau „ZEIT 2020“ pažymėjo, kad kalbama ne tik apie kaltę. Ši diskusija yra apie „pažeidžiamumą ir troškimą (…), kultūrinės identifikacijos kompleksą su nuosavybės dimensija“ (ZEIT) ir apie „rasistinę stereotipų dekontekstualizavimo struktūrą“ (ZEIT). Šį neigiamą vertinimą iš dalies patvirtina moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, Denise Cuthbert 1998 m. kultūrinį pasisavinimą apibūdina kaip vagystę ir parodo vietinių kultūrų naikinimą per prievartinį kultūrinį pasisavinimą (plg. Cuthbert 1998, 257). Deborah Krieg teigia, kad „kultūrinio pasisavinimo formų motyvacija (…) greičiausiai yra tokia pat nevienalytė [kaip ir] jas vykdantys asmenys“ (Krieg 2019, 111). Todėl ypač motyvacijos klausimas visada yra ginčytinas diskusijos klausimas.

Literatūra

Cuthbert, Denise (1998): Beg, borrow or steal: The politics of cultural appropriation (Prašyti, skolintis ar vogti: kultūrinio pasisavinimo politika). In: Postcolonial Studies, vol. 1 (2). Londonas, Routledge.

Hahn, Hans Peter (2011): Antinomies of cultural appropriation: Introduction. In: Journal of Ethnology, vol. 136. Berlin, Dietrich Reimer Verlag.

Krieg, Deborah (2019): „Kultūrinės kultūros ir kultūrinio gyvenimo ypatumai“ (angl: It’s all a steal. WTF is Cultural Appropriation, in: Bendersen, Eva et al. (eds.): Trigger Warning. Identitätspolitik zwischen Abwehr, Abschottung und Allianzen, Berlin, 2019 (p. 105-114), Verbrecher Verlag.

Seventeen: https://www.seventeen.com/celebrity/g22363821/cultural-appropriation-examples-celebrities/ (paskutinį kartą žiūrėta 2020 09 19).

Laikas: https://www.zeit.de/kultur/2020-05/kulturelle-aneignung-popkultur-stereotyp-imitation-postkolonialismus (paskutinį kartą žiūrėta 2020 09 19).

Laikas: https://www.zeit.de/kultur/2020-05/kulturelle-aneignung-popkultur-stereotyp-imitation-postkolonialismus/seite-3 (paskutinį kartą žiūrėta 2020 09 19).