Kultūrinis mėgdžiojimas

Kultūrinė mimikrija apibūdina dalinį, paviršutinišką migrantų prisitaikymą prie naujos kultūrinės aplinkos, siekiant išvengti neigiamų stigmų ir su tuo susijusių pavojų. Pirminės kultūrinės įtakos neatsisakoma, kaip asimiliacijos atveju, bet ji „užmaskuojama“ išoriniu mėgdžiojimu. (plg. Albrecht, p. 261)

Homi H. Bhabha šį prisitaikymą apibūdina kaip „beveik, bet vis dėlto ne visai tą patį“ (Bhabha 2000, p. 132). Imitacija, kuri vis dėlto niekada nėra visiškai tapati imituojamajam, nes tai, kas atliekama, pavyzdžiui, kaip vokiečių kalba, yra tai, kas individualiu požiūriu taip interpretuojama. (plg. Albrecht, p. 260).

Žodžio kilmė

Terminas mimikrija iš pradžių kilęs iš biologijos ir reiškia kai kurių gyvūnų savybę mėgdžioti nuodingų rūšių gyvūnų bruožus, kad apsisaugotų nuo priešų (plg. Nünning, p. 502). To pavyzdys – grobuoniškasis žvirblis, išoriškai panašus į vapsvą. Skirtumas nuo mimezės yra tas, kad ji apibūdina bendrą maskuotės formą, kuri gali reikšti kai kurių vabzdžių panašumą į lapus, taip pat chameleono gebėjimą keisti spalvą.

Kultūros teorinis taikymas

Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio šį terminą kultūros teorijoje ėmė vartoti indų postkolonializmo teoretikas Homi H. Bhabha. Kultūrinės mimikrijos galiai sukonkretinti jis pasitelkė kolonijinės epochos pavyzdį. Per juodaodžių gyventojų paviršutinišką prisitaikymą prie baltųjų kolonijinių šeimininkų kvestionuojama egzistencialistinė esminio žmonių visuomenių skirtingumo samprata, taigi ir Vakarų pasaulio viršenybė. Kartu iš šių pastangų gali atsirasti parodijinis valdovų atspindys, dar labiau destabilizuojantis pretenzijas į autoritetą. Toks iškreiptas prisitaikymas jau savaime atsiranda dėl individualiai skirtingų kultūrinių praktikų interpretacijų.

Tačiau, priešingai nei dekonstruktyvistinės pastangos, kultūrinė mimikrija nėra aktyvus pasipriešinimas hegemonijai. Greičiau tai įvyksta kaip nenumatytas šalutinis faktinio „kamufliažo“ poveikis ir gali jo pasigesti netyčinės karikatūros atveju. (plg. Struve, p. 144-149).

Hibridiškumas kultūriniame tarpiškume

Daug didesnį susidomėjimą kultūros teoretikui kelia „trečioji erdvė“, kurią sukuria mimikritinis procesas. Ypač kalbant apie tarpkultūrinių derybų procesus, Bhabha įžvelgia kultūrinio hibridiškumo galimybę [hipersaitas į enciklopedijos straipsnį]. Per paradoksalų, ambivalentišką nuorodų į atitinkamas kultūras ir atribojimo nuo jų vienalaikiškumą būtų paneigta vienareikšmė kultūrinė tapatybė, todėl gali kilti bendras kultūros supratimo kvestionavimas, derybos ar performulavimas (plg. Struve, p. 144).

Taigi tikrąjį (nenumatytą) pasipriešinimą mimikrijai pirmiausia sudaro savarankiškos kultūros kvestionavimas ir tik antroje vietoje – iš to kylančio galios disbalanso destabilizavimas.

Terminai, skiriantys mimikriją nuo mimezio

Kultūros teorijos požiūriu mimikriją ir mimezį kartais sunku atskirti. Remiantis biologine reikšme, kultūrinis mimezis galėtų apibūdinti bendrą imitavimo praktiką, turinčią neutralų atspalvį. Kita vertus, feministinės kultūros teoretikės Luce Irigaray mimezės samprata, kurią ji 1974 m. aprašė veikale Speculum – kitos lyties veidrodis, yra panašesnė į čia aprašomą mimikrijos supratimą, tačiau, kitaip nei kultūrinė mimikrija, ji susijusi su lyties imitacija ir aktyviai siekia dekonstruoti galios santykius. (plg. Nünning, p. 502)

Literatūra

Albrecht, Yvonne (2017): Feelings in the Process of Migration. Transkultūriniai naratyvai tarp priklausymo ir nutolimo. Vysbadenas: Lietuvos kultūros istorijos institutas: Springer.

Bhabha, Homi K. (2000): (Hhaha): The localisation of culture (Kultūros lokalizavimas). Tübingen: Stauffenburg.

Nünning, Ansgar (2008): Metzler Lexikon Literatur- Und Kulturtheorie. Ketvirtasis leidimas. Stuttgart: J.B. Metzler.

Struve, Karen (2013): Zur Aktualität von Homi K. Bhabha. Įvadas į jo kūrybą. Ed. by Stephan Moebius. Wiesbaden: Springer VS.