Kultūrinės žemės dalies koncepcija apibūdina erdvinį žemės suskirstymą į skirtingas kultūrines sritis, kuris atliekamas remiantis apibrėžtomis savybėmis. Pasak geografijos didaktiko Newigo, kultūrinės žemės dalys apibrėžiamos kaip „pasaulinio erdvėlaikio tinklo, kuriame beveik žemyno mastu egzistuoja žmonių gyvenimo formos, priklausančios nuo jų gamtinės aplinkos, grandys“ (Newig 1999). Šios sąvokos tikslas – nustatyti erdves, kuriose gyvena tos pačios ar panašios kultūros ir bendruomenės, ir jas sugrupuoti, kad būtų galima nubrėžti didžiausias kultūrines erdves.
Koncepcijos atsiradimas ir kintamumas
Pirmą kartą šią koncepciją 1962 m. aprašė Kolbas ir iš pradžių ji kilo iš geografijos erdvinių tyrimų. Ji atsirado iš natūralaus poreikio rasti kelią erdvėse, taip pat gebėti apibrėžti savo padėtį, nes „kiekvienam žmogui reikia ir jis kuria geografinį pasaulio vaizdą, į kurį galėtų suskirstyti ne tik pagrindinę informaciją, bet ir daugybę naujos informacijos, kuri kasdien papildoma“ (ten pat, 7). Kad būtų galima klasifikuoti, reikalingi aprašomieji požymiai, galintys apibrėžti erdves. Dėl daugybės skirtingų sąvokų jos skiriasi priklausomai nuo autoriaus ir palieka erdvės skirtingiems klasifikavimo metodams.
Kolbas sukūrė koncepciją, apibrėžiančią dešimt kultūrinių žemės dalių ir taip pakeičiančią pokario geografijos mąstymą apie tautas (plg. Stöber 2001, 138), „tačiau jis susilaikė nuo kartografinio savo bandymo klasifikuoti įgyvendinimo“ (ten pat).
1986 m. Newigo koncepcijoje klasifikacija pateikiama pagal „religijos ar ideologijos; kalbos, rašto, teisės; odos spalvos (rasės); ekonomikos [ir] padėties“ (Bögė 1997, 323) požymius, iš kurių atsirado kultūrinės žemės dalys: Anglo-Amerika, Australija, Europa, Lotynų Amerika, Rytai, Rytų Azija, Rusija, „Juodoji Afrika“ (nuo tada pervadinta į Užsachario Afriką), Pietų Azija ir Pietryčių Azija (Reinke / Bickel 2018, 2).
Kaip ir Kolbas bei Newigas, Huntingtonas 1996 m. taip pat sukūrė klasifikacijos metodą, kuris yra vienas geriausiai žinomų literatūroje (plg. Stöber 2001, 138). Glaudžiai susijęs su jo straipsniu „Civilizacijų susidūrimas“, jis suskirsto žemę į aštuonias kultūrines sritis, kurių charakteristikos yra „objektyvūs elementai, tokie kaip kalba, istorija, religija, papročiai, institucijos […] ir] subjektyvus žmonių susitapatinimas su ja“ (Huntington 1996, 28). Iš esmės jo požiūris panašus į Kolb’o, tačiau labiau pabrėžiamas skirstymas pagal pasaulėžiūras (plg. Stöber 2001, 138).
Kultūrinės žemės sampratos vertinimas
Kultūrinės žemės sąvoka jau daugelį metų kelia diskusijas tiek geografijoje, tiek kitose disciplinose. Dėl daugybės skirtingų požiūrių ji ne kartą sulaukė kritikos, kuri ilgą laiką buvo ypač nukreipta prieš Newigo koncepciją. Anot Poppo, iš esmės problemiška skirstyti kultūras, nes nėra aiškaus būdo apibrėžti, kur prasideda ar baigiasi minėtos kultūrinės sritys (plg. Popp 2003, 21). Tačiau ypač svarbu, kad tokios sąvokos kaip kultūra ir erdvė būtų aiškiai apibrėžtos iš anksto, kad būtų suvokiamas šių sąvokų platumas.
Pagrindinė Poppo kritika yra ta, kad Newigo kultūros žemės sąvoka skatina „mozaikinį mąstymą“ (ten pat, 29) ir gali būti priimta kaip ideologija. Remdamasis kartografiniu pavaizdavimu, jis siūlo kultūrines sritis laikyti atskirtomis viena nuo kitos ir kad nėra pereinamųjų formų. Be to, pavadinimas „Juodoji Afrika“ yra diskriminacinis ir, kaip ir pavadinimas „Rytai“, atspindi europocentrinį požiūrį. „Kultūrinės žemės [dėl to] savo išraiška labai panašios į stereotipus, kurie, nors vertinime ir yra tiesos grūdas, lengvai susilieja į klišines foliantus“ (Popp 2003, 37).
Literatūra
Böge, Wiebeke (2011): Kulturraumkonstrukte als zeitgebundene Weltbilder. In: Geografija ir mokykla 33, 4-8.
Böge, Wiebeke (1997): Die Einteilung der Erde in Grossräume: Zum Weltbild der deutschsprachigen Geographie seit 1871. Arbeitsergebnisse und Berichte zur wirtschafts- und sozialgeographischen Regionalforschung. Heft 16. Hamburg: Institut für Geographie der Universität Hamburg.
Dürr, Heiner (1987): Kulturerdteile: (H. H. Dürerderteile): „Naujoji“ dešimties pasaulių teorija kaip geografijos mokymo pagrindas? In: Geographische Rundschau 39, 228-32.
Newig, Jürgen (1999): The Concept of Cultural Earth Parts. https://www.kulturerdteile.de/kulturerdteile/ [2019 08 01].
Newig, Jürgen (1986): Trys pasauliai arba vienas pasaulis: Kultūrinės žemės dalys. In: Geographische Rundschau 38, 262-267.
Popp, Herbert (2003): Kultūrinių žemės dalių sąvoka diskusijoje – Afrikos pavyzdys. Mokslinis diskursas – reikšmė mokymui – taikymas geografijos pamokose. Bayreuth Contact Studies in Geography. Vol. 2. Bayreuth: Naturwissenschaftliche Gesellschaft Bayreuth.
Reinke, Christine/ Bickel, Jens (2018): Infoblatt Kulturerdteile. Leipcigas: Klett.
Stöber, Georg (2001): „Kulturerdteile“, „Kulturräume“ und die Problematik eines „räumlichen“ Zugangs zum kulturellen Bereich. In: ders. (ed.): Foreign Cultures in Geography Teaching: Analyses – Conceptions – Experiences (Užsienio kultūros geografijos mokyme: analizė – koncepcijos – patirtis). Tarptautinių vadovėlių tyrimų studijos. T. 106. Hanoveris: Hahn, 138-154.
Stöber, Georg (2011). Kultūrinės erdvės sąvokos mokymo programose, vadovėliuose ir mokyme. In: Geographische Rundschau 33, 15-26.