Kultūrinė atmintis

Kultūrinę atmintį Assmann ir Assmannas kultūros studijų požiūriu apibrėžia kaip „mumyse esančią tradiciją, […] tekstus, vaizdus ir apeigas, kurie buvo užgrūdinti kartų, šimtmečių, o kai kuriais atvejais net tūkstantmečių kartojimo, ir kurie formuoja mūsų laiko ir istorijos sąmonę, mūsų požiūrį į save ir pasaulį“. (Assmann, J. 2006, 70)

Atminties triada

Ši sąvoka, pirmiausia vartojama kultūros studijų diskurse apie atmintį, yra dalis konceptualios triados, kuri, pasak Aleidos Assmann, apibūdina iš esmės skirtingas atminties formas:

– individualią atmintį

– (socialinė) komunikacinė atmintis

– kultūrinė atmintis (plg. Assmann, A. 2006, 13)

Atminties formos

Nors individualioje asmens atmintyje glūdi tiek implicitiniai, tiek eksplicitiniai, t. y. autobiografiniai, prisiminimai, sąveikaujant su kitais asmenimis, išsaugomi ir kolektyvinėje atmintyje, t. y. šeimoje, socialinėje grupėje ar visoje visuomenėje. Bendravimo, t. y. žodinės, tradicijos perduodamos iš kartos į kartą.

Prancūzų sociologas Maurice’as Halbwachsas taip apibūdina individualios atminties ir visuomenės santykį: „Dažniausiai prisimenu, nes kiti mane ragina tai daryti, nes jų atmintis ateina į pagalbą man, nes mano atmintis remiasi jų atmintimi. Bent jau tokiais atvejais atmintyje nėra nieko paslaptingo“ (Halbwachs 1966, 20 f.).

Tačiau „mūsų atmintis yra ne tik socialiai, bet ir kultūriškai <<įterpta>>“ (Assmann, J. 2006, 69). Tekstai, vaizdai, daiktai, simboliai ir apeigos formuoja kultūrinę atmintį ir yra mūsų kultūrinės tapatybės pagrindas. Šių kultūrinių tradicijų nešėjai yra „išor[ė]s laikmenos ir kultūr[ė]s praktikos“ (Assmann, A. 2006, 19), kurios išsaugo kalbą, vaizdus, balsus ir garsus. Nes „tik saugojimo vietos ir laikmenos komunikacinę atmintį paverčia tikrai kultūrine atmintimi“. (Reichwein 2018)

Istorija ir tapatybė

Tačiau kaip nustatoma, ką prisimename ir ką pamirštame? AfD sluoksniuose raginama „atminties politikoje padaryti 180 laipsnių posūkį“, o Holokaustas marginalizuojamas kaip „paukščių lizdas“. Smerkiamas vadinamasis vokiečių „kaltės kultas“, todėl vis dažniau abejojama kultūrine atmintimi.

Tampa aišku, kad kultūrinė atmintis nėra statiška. Jai būdinga dinamika ir pokyčiai, kuriuos reikia aptarti ir dėl kurių reikia derėtis visoje visuomenėje. Juk „tai, kas prisimenama ir kas pamirštama, didele dalimi yra formuojama, organizuojama ir rekonstruojama“ (Reichwein 2018).

Literatūra

Assmann, Aleida (2006): Atminties erdvės. Kultūrinės atminties formos ir transformacijos. Trečiasis leidimas. Beck: Miunchenas.

Assmann, Jan (2006): Thomas Mannas ir Egiptas. Mitas ir monoteizmas Juozapo romanuose. Beck: Miunchenas.

Halbwachs, Maurice (1985): Memory and its social conditions (Atmintis ir jos socialinės sąlygos). Suhrkamp: Berlynas.

Reichwein, Marc (2018): Kodėl nė viena tauta negali gyventi be atminties. https://www.welt.de/kultur/literarischewelt/article177671164/Nation-und-Erinnerung-So-funktioniert-das-kulturelle-Gedaechtnis.html [2018 11 13].