Kolonializmas

Kolonializmas – tai istorinė praktika, susijusi su politine, ekonomine ir kultūrine užsienio jėgos vykdoma šalies ar teritorijos kontrole. Apskritai šis terminas reiškia Europos galybių ekspansiją į kitus žemynus ir šalis, ypač Afrikoje, Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Amerikoje XVI-XX a.

Kolonijinės galybės naudojo savo karinį pranašumą ir technologijas, kad pavergtų ir kontroliuotų vietinius gyventojus. Tai dažnai buvo susiję su išteklių, pavyzdžiui, žemės, iškasenų ir žaliavų, eksploatavimu. Vietiniai gyventojai buvo verčiami dirbti kolonijinėms valdžioms arba įjungiami į priklausomybės sistemą.

Kolonializmas turėjo didelį poveikį okupuotų šalių ir tautų politinėms, socialinėms, ekonominėms ir kultūrinėms struktūroms, kuris jaučiamas ir šiandien. Kolonializmas taip pat sukėlė daugybę konfliktų ir įtampų, kurios tęsiasi iki šių dienų, ypač šalyse, kurių visuomenės yra daugiatautės ir daugiakultūrės.

Europos ištakos

Kolonializmas prasidėjo XVI a., kai Europos valstybės pradėjo užkariauti ir kolonizuoti užjūrio teritorijas. Šią ekspansiją skatino tuo metu Europoje atsiradusios technologijos ir ekonominiai motyvai. Europos šalys užkariautose šalyse dažnai matė vertingų žaliavų, pavyzdžiui, aukso, sidabro, medvilnės ar prieskonių, taip pat pelningų prekybos galimybių.

Kolonializmo laikotarpiu užimtas teritorijas dažnai valdė nedidelis skaičius kolonijinės galios atsiųstų šeimininkų, kurie kontroliavo vietos gyventojus. Šie šeimininkai paprastai savo valdžią vykdė autoritariškai ir dažnai naudojo smurtą, kad įtvirtintų savo valdžią. Okupacinės valdžios taip pat dažnai diegė naujas teisines ir administracines sistemas, paremtas savo įstatymais ir normomis ir nebūtinai pagrįstas vietinių gyventojų poreikiais ir tradicijomis.

Ekonominis kolonializmo poveikis dažnai būdavo sunkus. Okupuotos šalys dažnai buvo priverstos parduoti savo išteklius kolonijinėms valstybėms, dažnai mažomis kainomis. Daugelis vietos gyventojų buvo priversti dirbti priverstinį darbą kasyklose, plantacijose ar gamyklose. Taip buvo sugriauta daugelio vietos ekonomika, o okupuotos šalys tapo žaliavų eksportuotojomis, nekurdamos savo pramonės.

Kolonializmas taip pat padarė didžiulį poveikį okupuotų šalių kultūrai ir identitetui. Kolonijinės valstybės dažnai primetė savo kalbą, religiją ir kultūrą ir dažnai stengėsi užgniaužti okupuotų šalių kultūrą ir tradicijas. Dėl to okupuotose šalyse dažnai buvo prarandamas kultūrinis paveldas ir kultūrinė tapatybė.

Kolonializmas taip pat sukėlė daugybę konfliktų ir įtampų, kurios tęsiasi iki šiol. Daugelyje šalių, kurios kadaise buvo kolonijinės valdžios valdomos, vis dar vyksta etniniai ir religiniai konfliktai, kurių priežastys siekia kolonijinę praeitį. Be to, dėl kolonializmo buvo sukurtos valstybių sienos, kurios dažnai nėra pagrįstos tikromis etninėmis ar kultūrinėmis ribomis, o tai gali sukelti papildomų konfliktų ir įtampų.

Apskritai, kolonializmas okupuotoms šalims ir tautoms turėjo įvairių padarinių, kurie jaučiami ir šiandien. Bandymas atitaisyti kolonijinę žalą yra sudėtingas procesas, dažnai politiškai ir ekonomiškai sunkus.

Pavyzdžiai

Istorijoje yra daugybė kolonializmo pavyzdžių, štai keletas žinomiausių:

1. Europos galybių, tokių kaip Ispanija, Portugalija ir Didžioji Britanija, užkariavimas Amerikoje XV-XVIII a. Užkariavimo metu buvo išnaudojami vietiniai gyventojai, įvestos naujos religijos ir kultūros, įkurtos Europos galybių valdomos kolonijos.
2. XVII-XVIII a. prasidėjusi prekyba vergais, kai Europos galybės gabeno milijonus žmonių iš Afrikos ir pardavinėjo juos kaip vergus Amerikoje ir Karibų jūros regione. Tai lėmė milijonų žmonių pavergimą ir daugelio Afrikos visuomenių sunaikinimą.
3. Europos galybių įvykdytas Afrikos padalijimas XIX a. pabaigoje, kai jos savavališkai tarpusavyje pasidalijo Afrikos žemyno teritorijas. Tai lėmė kolonijų Afrikoje įkūrimą ir Afrikos gyventojų pavergimą.
4. XIX a. Didžiosios Britanijos įvykdyta Indijos kolonizacija, dėl kurios buvo išnaudojami Indijos gyventojai, sunaikinta vietos ekonomika ir įvesti britų įstatymai bei valdymo formos.
5. Prancūzijos vykdyta Indokinijos (dabar Vietnamas, Laosas ir Kambodža) kolonizacija XIX ir XX a., dėl kurios buvo išnaudojami vietos gyventojai, įvesti prancūzų įstatymai ir valdymo formos.
6. Amerikos vykdyta Filipinų kolonizacija XIX a. pabaigoje, dėl kurios buvo pavergti Filipinų gyventojai ir įvesti amerikietiški įstatymai bei valdymo formos.

Tai tik keli kolonializmo istorijoje pavyzdžiai, tačiau buvo ir daug kitų kolonizacijų, turėjusių įtakos okupuotoms šalims ir tautoms.

Anglija

Klausimas, kaip Anglija elgiasi su savo kolonijine istorija, pastaraisiais metais tapo svarbiu klausimu. Didžiojoje Britanijoje vis dažniau diskutuojama, kaip tvarkytis su kolonijine praeitimi, kaip pripažinti ir spręsti kolonijiniu laikotarpiu įvykdytus nusikaltimus ir išnaudojimą.

Pastaraisiais metais kelios iniciatyvos ir kampanijos padėjo didinti informuotumą ir skatinti diskusijas apie Britanijos kolonijinę istoriją. Pavyzdžiui, kampanija „Rhodes Must Fall“ („Rodsas turi žlugti“) reikalavo, kad Oksfordo universitete būtų pašalintas paminklas kolonizatoriui Sesiliui Rodsui, nes jis kolonijiniu laikotarpiu įvykdė nusikaltimų. Panašūs judėjimai vyksta ir kitose šalies dalyse, pavyzdžiui, šalinami paminklai vergų prekeiviams.

Taip pat stengiamasi geriau įtraukti kolonializmo istoriją į mokyklų mokymo programas. Kai kurios mokyklos jau pradėjo įtraukti kolonializmo ir vergovės istoriją į mokymo programas, kad mokiniai geriau suprastų sudėtingą šalies praeitį.

Tačiau taip pat kritikuojama tai, kaip Anglija tvarko savo kolonijinę istoriją. Kai kurie teigia, kad kolonijinio laikotarpio nusikaltimų pripažinimo nepakanka ir kad reikia imtis konkrečių kompensavimo ir žalos atlyginimo priemonių.

Apskritai klausimas, kaip Anglija turėtų elgtis su savo kolonijine istorija, tebėra prieštaringas ir ginčytinas klausimas, kuris ir toliau kels daug diskusijų ir debatų.

Vokietija

Vokietija 1884-1919 m. turėjo trumpą, bet intensyvią kolonijinę istoriją. Tuo metu Vokietijos imperija turėjo kolonijų Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje.

Vokietijos kolonijoms Afrikoje priklausė dabartinė Tanzanija, Ruanda, Burundis, Kamerūnas, Togas ir Namibija. Azijoje Vokietijos reichas turėjo kolonijas Kinijoje ir dabartinėje Turkijoje, o Vokietijos Naujoji Gvinėja buvo Okeanijos dalis.

Kolonijiniu laikotarpiu vokiečiai įvairiais būdais veikė okupuotose teritorijose. Siekdami palaikyti savo ekonomiką, jie šiose teritorijose augino prekines kultūras, pavyzdžiui, kavą ir kakavą, ir naudojo šalių išteklius savo pramonei aprūpinti. Jie taip pat įvedė priverstinį darbą ir vertė vietos gyventojus dirbti kasyklose ir plantacijose.

Buvo ir smurto prieš vietinius gyventojus atvejų, ypač Vokietijos Pietvakarių Afrikoje (dabar Namibija), kur buvo vykdomas herero ir nama tautų genocidas. Vokietijos kolonijinė valdžia taip pat vykdė asimiliacijos ir vietinių kultūrų bei kalbų slopinimo politiką.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir žlugus Vokietijos imperijai, pagal Versalio sutartį Vokietija neteko savo kolonijų. Vokietijos kolonijinio laikotarpio pasekmės jaučiamos ir šiandien, todėl stengiamasi susitaikyti su kolonijinio laikotarpio nusikaltimais, užtikrinti žalos atlyginimą ir susitaikymą.

Susitaikymas su praeitimi

Kolonializmo istorija yra sudėtinga ir plati tema, todėl daug diskutuojama, ar ji buvo visapusiškai iš naujo įvertinta. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vyriausybės, mokslininkai ir aktyvistai atliko didelį darbą, kad susitaikytų su kolonializmo istorija ir suprastų jos poveikį šalims ir žmonėms, kuriuos ji palietė.

Kai kurių šalių vyriausybės oficialiai atsiprašė ir atlygino žalą už kolonijinės eros nusikaltimus. Vienas iš pavyzdžių – 2018 m. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono atsiprašymas dėl Prancūzijos vaidmens vykdant priespaudą ir smurtą kolonijiniu laikotarpiu Alžyre.

Akademiniuose sluoksniuose istorikai iš naujo įvertino kolonijinę istoriją ir pabrėžė kolonializmo, vergovės ir rasizmo vaidmenį formuojantis šiuolaikiniam pasauliui. Postkolonijinė teorija padėjo pakeisti mąstymą apie kolonializmą ir pabrėžė diskurso, galios ir tapatybės svarbą kolonijiniuose santykiuose.

Aktyvistai taip pat prisidėjo prie kolonijinės istorijos pervertinimo. Pavyzdžiui, judėjimai už pavogtų kultūros vertybių ir artefaktų, išvežtų iš okupuotų teritorijų kolonijiniu laikotarpiu, grąžinimą pritraukė tarptautinį dėmesį ir padėjo išsaugoti kolonijinės praeities atmintį.

Nepaisant šios pažangos, dar reikia daug nuveikti, kad būtų visiškai susitaikyta su kolonializmo istorija ir pripažinta jo įtaka šalims ir žmonėms, kuriuos jis palietė. Tam reikia ne tik sąžiningai ištirti praeitį, bet ir imtis konkrečių veiksmų, kad būtų įveikti ilgalaikiai kolonializmo padariniai, kurie jaučiami ir šiandien.

Literatūra

1. Saidas, Edvardas. „Orientalizmas“. Vintage Books, 1979.
2. Fanon, Frantz. „The Wretched of the Earth“ („Žemės vargšai“). Grove Press, 1963.
3. Memmi, Albertas. „Kolonizatorius ir kolonizuojamasis“. Beacon Press, 1991.
4. Anievas, Aleksas ir Nivi Mančanda. „Rasė, imperija ir antrarūšių paskolų krizė“ (Race, Empire, and the Crisis of the Subprime). Istorinis materializmas 23, nr. 3 (2015): 36-72.
5. Loomba, Ania, „Colonialism/Postcolonialism“ („Kolonializmas / pokolonializmas“). Routledge, 2005.
6. Achebe, Chinua. „Things Fall Apart“. Heinemann, 1958.
7. Said, Edward. „Kultūra ir imperializmas“. Vintage Books, 1993.
8. Spivak, Gayatri Chakravorty. „Ar gali subalternas kalbėti?“ (Can the Subaltern Speak? In „Marksizmas ir kultūros aiškinimas“, edited by Cary Nelson and Lawrence Grossberg, 271-313. University of Illinois Press, 1988.
9. Stoler, Ann Laura. „Rasė ir troškimų ugdymas: Foucault’s Sexuality History and the Colonial Order of Things“ („Rasė ir troškimų ugdymas: Foucault seksualumo istorija ir kolonijinė daiktų tvarka“). Duke University Press, 1995.
10. Bhabha, Homi K. „Kultūros vieta“ (The Location of Culture). Routledge, 1994.