Kalbos įgijimas

Kalbos mokymasis – arba kalbos raida – reiškia naujos kalbos mokymosi procesą. Šio proceso metu įgyjamos pačios kalbos taisyklės tarimo, gramatikos ir žodyno srityse (plg. Metzler Lexikon Sprache 2016, 639).

Gimtosios kalbos įsisavinimas / pirmosios kalbos įsisavinimas

Norint kalbėti kalba „taisyklingai“, nebūtina mokėti įvardyti jos taisykles. Užtenka, jei ją galima vartoti. Kalbėtojai paprastai tai daro automatiškai, kai kalba gimtąja kalba – dar vadinama pirmąja kalba.

Kai mažas vaikas išmoksta kalbėti, jis pradeda įsisavinti jį supančias kalbas. Tai vadinama nekontroliuojamu kalbos įsisavinimu. Vaikui nėra aiškiai pasakomos kalbos taisyklės, jis pats jas formuoja (plg. Metzler Lexikon Sprache 2016, 639 f.).

Tam vaikas formuoja „mentalinę schemą“ (Bickes/Pauli 2009, 34): Jis perkelia jau žinomas taisykles į kitus žodžius. To pavyzdys – praeities laikas, kuris dar vadinamas paprastuoju būtuoju laiku. Veiksmažodis būtuoju laiku gali būti sudaromas arba silpnai, pvz., sakyti – pasakiau, arba stipriai, pvz., dainuoti – dainavau. Vaikai pirmiausia išmoksta silpnųjų formų, tokių kaip sakiau, sudarymo schemą. Ši schema perkeliama į kitus veiksmažodžius. Taip susidaro pernelyg apibendrinti pasakymai, pavyzdžiui, singen – ich singte, kurie toliau vartojami net ir taisant. Tai rodo, kaip tvirtai vaikas yra įsitvirtinęs mintinėje schemoje. Supratę stipriųjų veiksmažodžių praeities laiką, jie vartoja gramatiškai taisyklingą formą (plg. Bickes/Pauli 2009, 34).

Dvigubas pirmosios kalbos įsisavinimas

Žmogus gali turėti ne tik vieną, bet ir kelias gimtąsias kalbas. Jei vaikas iki trejų metų vienu metu mokosi dviejų ar daugiau aplinkinių kalbų, tai vadinama dvigubu pirmosios kalbos įsisavinimu (plg. Bickes / Pauli 2009, 92).

Antrosios kalbos įsisavinimas

Kai trejų metų ar vyresnis vaikas mokosi naujos kalbos, galima išskirti du kalbų įsisavinimo tipus. Vaikas gali mokytis naujos kalbos tokiu pat būdu, kaip ir pirmosios (-ųjų) kalbos (-ų).

Šiuo atveju įsisavinimas yra nekontroliuojamas. Šiuo atveju išmokta kalba kasdien vartojama kasdieniame gyvenime, nes ji yra, pavyzdžiui, valstybinė kalba. Ji įgyjama ne kursuose, o, pavyzdžiui, pokalbiuose tarp draugų, bendraklasių ar kolegų. Šis procesas vadinamas antrosios kalbos mokymusi. (plg. Bickes/Pauli 2009, 92 ir toliau).

Užsienio kalbos mokymasis

Kitu atveju kalbėtojai gali būti susipažinę su kalbos taisyklėmis. Taip atsitinka, pavyzdžiui, kai šios kalbos mokomasi mokykloje arba kursuose. Tai vadinama kontroliuojamu užsienio kalbos įsisavinimu (plg. Metzler Lexikon Sprache 2016, 639).

Mokantis užsienio kalbos pastebima, kad paprastai jos nesimokoma kasdieniuose pokalbiuose. Vietoj to į pokalbius įvedamos užduotys. Pamokos paprastai vyksta mokinių gimtąja, o ne užsienio kalba (plg. Bickes/Pauli 2009, 92 ir toliau).

Įtraukiantis kalbos mokymasis

Ne visas užsienio kalbų mokymas vyksta pagal tą patį modelį. Imersinis mokymas taip pat tituluojamas terminu „kalbinė pirtis“ (Stebler 2010, 21). Šiuo terminu vadinama tokia užsienio kalbos mokymo forma, kai daugiausia dėmesio skiriama ne pačios kalbos taisyklių mokymui. Vietoj to mokiniai, be kita ko, mokomi kitų dalykų turinio. Pamokos vyksta mokoma užsienio kalba.

Dideli lūkesčiai keliami įtraukiančiam mokymui. Jis turėtų padėti mokiniams tobulinti užsienio kalbą, bet kartu ir skatinti tokius aspektus kaip tarpkultūrinis švietimas ir suartėjimas (plg. Stebler 2010, 21 ir toliau).

Literatūra

Andresen, Helga (2016): Language acquisition. In: Glück, Helmut/ Rödel, Michael (eds.): Metzler Lexikon Sprache. 5th ed. Stuttgart: J. B. Metzler, 639 f..

Bickes, Hans/ Pauli, Ute (2009): First and second language acquisition. Paderborn: Fink.

Stebler, Rita (2010): Kontekstas ir mokslinių tyrimų būklė. In: Stebler, Rita/ Maag Merki, Katharina (eds.): Zweisprachig lernen. Įtraukiančio ugdymo kurso gimnazijoje procesai ir poveikis. Münster: Waxmann, 13-23.