Kalba – raktas į pasaulį

Džonas Lokas 1690 m. rašė, kad kalba yra svarbiausias „visuomenės įrankis ir bendras ryšys“. Kalbą galima palyginti su raktu – ką tai reiškia?

Išraiškos funkcija: kalba leidžia mums keistis informacija, perteikti emocijas, išreikšti poreikius, užmegzti ir palaikyti socialinius santykius (plg. Bühler; Jakobson).

Patraukli funkcija: „Žodžiai taip pat yra darbai.“ (Wittgensteinas) Jais galime raginti veikti, reikšti nuomonę ir taip priimti sprendimus (plg. Bühler; Jakobson). Be to, galime bendradarbiauti ir organizuoti savo kasdienį gyvenimą. Ir dar: kalba leidžia mums mąstyti.

Informacinė funkcija: kalba aiškiname ir perduodame žinias (plg. Bühler; Jakobson). Kalba struktūruoja mūsų socialinį gyvenimą, netgi kuria ir palaiko hierarchijas. Kalba tarnauja pasitikėjimui savimi. Kalba gali padėti žmonėms sunkiose situacijose.

Kalba konstruojame tikrovę ir atskleidžiame, kaip matome pasaulį. Kalba yra ginklas – ji gali sužeisti ir: manipuliuoti žmonėmis. Kaip su tuo susidoroti?

Konfliktus galima išspręsti lingvistiškai, jei metakomunikuosime, t. y. kalbėsime apie tai, kaip kalbame vieni su kitais.

Kalba padeda mums išreikšti save, realizuoti save, pvz., meniškai.

Kalba galima mėgautis, nes ji taip pat turi estetinę vertę. Kas gali būti linksmiau, draugiškiau, labiau vienijančio nei šmaikštumas, žodžių akrobatika ir kalbos žaismas?

Kalba gali visa tai padaryti. Todėl kalba yra raktas į žmonių bendrumą. Tai ypač svarbu bendraujant tarp kultūrų.

Šalyje, kurios kalbos nemokame, kasdienės situacijos gali tapti kliūčių ruožu. Sunku užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Žinoma, paprastose kasdienėse situacijose galima bendrauti rankomis ir kojomis. Tačiau kai tik situacija tampa sudėtinga, tai taip pat kelia problemų. Dėl šių priežasčių dažnai apsupame save žmonėmis, kurie kalba ta pačia kalba kaip ir mes. Kalba čia pasirodo kaip jungiantis elementas, bet kartu ji mus atskiria nuo kitų. Todėl mums lieka uždarytos durys – durys kitų kultūrų žmonėms.

Pavienės pastabos apie kalbos fenomeną

Įsivaizduokite, kad kas nors jums paduoda dėlionę, sudarytą iš tūkstančio dalių. Žinoma, jums niekada nepavyks sugauti visų tūkstančių dalių taip, kad susidarytų tinkamas vaizdas. Taip jau yra su kalba: kai kas nors mums ką nors pasako, būtent taip ir nutinka: tūkstančio dalių dėlionė skrenda link mūsų… Mes galime sugauti keletą detalių, keletą jų paimti ir sudėlioti. Tą patį jaučia ir mūsų pašnekovas, kai mūsų klausosi. Todėl visada suprantame tik dalį to, ką sako ir turi omenyje kitas žmogus. Taip pat tiesa, kad mus galima suprasti tik iš dalies. Tai yra kalbos galvosūkio metafora.

Ką gali kalba? Kalba yra magas, muzikantas – ji skambina mūsų stygas. Tylos stygos mumyse.

Kita metafora, pavadinkime ją kalbos monetos metafora: kalba yra keista moneta, kuri keičia savo vertę. Tai moneta, kuri, kai nenaudojama, neturi jokios vertės. Įsivaizduokime taip: Tegul žodis būna moneta. Suteikiu jam reikšmę 1 ir perduodu jį jums. Ar laikydami jį rankose pamatysite 1? Nebūtinai. Gali būti, kad pamatysite 5. Galbūt iš manęs tikėjotės vieneto, bet dabar gaunate penketą. Kaip tai įmanoma? Jūs patys pakeitėte vertę – be mano žinios, be mano pastangų. Bet: Jei man pasakysite vertę, galiu jums padėti ją vėl pakeisti – taip pat galiu ją paversti vienetu. Bet jūs turite man pasakyti, ką matote. Taip sukuriama dialogo magija…

Kalbos burbulų metafora: Spalvingi ir vaivorykštiniai, tarsi veidrodis, jie stovi ir plūduriuoja prieš mus, kai kalbame ir klausomės – kalbos burbulai, o juose – mūsų žodžiai… Ką matome? Mūsų žodžiai; ir mes patys! Kitas peršviečiamas, aplinka peršviečiama… ir vis dėlto daugiausia matome savo žodžius – ir save! Kai du kalbos burbulai susiliečia, atsiranda naujas vaizdas; žodžiai liejasi vienas į kitą, mūsų formos susipina… atsiranda naujas jausmas. Tai tikras dialogas. Ar esame tam pasirengę?

Kalbos egocentriškumas: kodėl mes kalbame vieni su kitais? Nes norime išreikšti save. Mes nieko nepranešame. Mes bendraujame patys su savimi. Mes patys. Kalba neturi jokios reikšmės už socialinės sąveikos ir (arba) bendravimo ribų. Prasmė atsiranda tik socialinėje sąveikoje, kuri kartu yra ir konstrukcija.

Kalbos kūnas: kalbėjimas yra kūniškas procesas, procedūra, veiksmas… kažkas juslinio. Kalbėdami mes tai patiriame fiziškai. Todėl kalbos negalima suprasti tik kaip psichikos reiškinio. Net kai skaitome tyliai, mūsų kūnas yra aktyvus. Kalbėjimas, skaitymas, klausymas – tai fizinė veikla. Protas ir kūnas negali būti atskirti. Jie priklauso vienas kitam, abu visada yra aktyvūs.

Kalba ir kalbėjimas yra integruoti į sudėtingus žmogaus gyvenimo kontekstus. Nėra prasmės nagrinėti kalbą izoliuotai (kaip dažnai daro kalbos filosofija). Garsas kuria muziką. Nekalbumas. Šis žodis atskleidžia. Nėra tokio dalyko kaip tyla.

Citatos apie kalbą

Kalba yra būties namai. Heideggeris

Filosofija – tai kova su mūsų supratimo užkalbėjimu kalbos priemonėmis. Wittgensteinas

Mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas. Wittgensteinas

O įsivaizduoti kalbą – tai įsivaizduoti gyvenimo formą. Wittgensteinas

Kalba – visų nesusipratimų šaltinis. Antuanas de Sent Egziuperi

Žmogiškiausias dalykas, kurį turime, yra kalba, ir ją turime tam, kad galėtume kalbėti. Fontane

Tie, kurie prieštarauja ir ginčijasi, kartais turėtų nepamiršti, kad ne kiekviena kalba yra suprantama visiems. Goethe

Juk žmonių kalba prilygsta jų gyvenimui. Seneka

Rimtai žiūrėkite į savo kalbą! Nietzsche

Nėra didesnės iliuzijos už nuomonę, kad kalba yra žmonių bendravimo priemonė. Elias Canetti

Mūsų kalba taip pat yra mūsų istorija. Grimm

Kiekvienas žmogus turi savo kalbą. Novalis

Su kiekviena nauja kalba, kurią išmokstate, įgyjate naują sielą. čekų patarlė

Kalba nėra, kalba vyksta. Heinz v. Förster

Nes viskas, ką žmonės daro, atpažįsta, patiria ar žino, tampa reikšminga tik tiek, kiek apie tai galima kalbėti. Arendt

Kalbėk, kad galėčiau tave pamatyti. Sokratas

Tai, apie ką nekalbama, apskritai neįvyko. Tik žodis suteikia daiktams tikrovę. Wilde
Wilhelmas von Humboldtas apie kalbos prigimtį

„Kalba, suvokiama kaip tikroji jos esmė, kiekvieną akimirką yra kažkas pastovaus ir laikino. Netgi jo išsaugojimas raštu visada yra tik nepilnas, panašus į mumijos išsaugojimą, kuris vis dar reikalauja, kad gyvasis skaitymas būtų jusliškai įprasmintas. Ji pati yra ne darbas (ergon), o veikla (energeia). Todėl tikrasis jos apibrėžimas gali būti tik genetinis. Iš tikrųjų tai yra amžinai pasikartojantis proto darbas, kad artikuliuotas garsas galėtų išreikšti mintį. Tiesiogiai ir griežtai kalbant, tai yra kiekvieno kalbėjimo apibrėžimas. […] Suskirstymas į žodžius ir taisykles yra tik negyvas mokslinės disekcijos darbas. Kalbas vadinti dvasios darbu yra visiškai teisingas ir tinkamas išsireiškimas, nes apie dvasios egzistavimą apskritai galima galvoti tik veikloje ir kaip apie tokį. […] Ne kitaip yra ir su supratimu. Sieloje negali egzistuoti niekas kitas, kaip tik jos pačios veikla, o supratimas ir kalbėjimas yra tik skirtingi tos pačios kalbos galios padariniai. Bendro kalbėjimo negalima lyginti su medžiagos perdavimu. Supratimas, kaip ir kalbėjimas, turi būti ugdomas iš savo vidinių galių, o tai, ką jis gauna, yra tik harmoningai suderintas stimulas.“ (Raštai apie kalbos filosofiją, III veikalas, Darmštatas 1963, p. 418 f., 430).

Apie tai, koks sprogstamasis gali būti kalbos vartojimas, Ernstas von Glasersfeldas pasakoja šiame anekdote: „Galiausiai norėčiau pateikti pavyzdį, kuris aiškiai parodo, kokia svarbi yra nevaržoma prieiga prie idėjų. 1936 m. Berlyne vyko olimpinės žaidynės. Buvo pastatytas ne tik stadionas ir olimpinis kaimelis, bet ir teatras. Draugas, pas kurį viešėjau, dieną prieš atidarymą nusivedė mane į olimpinį kaimelį ir galiausiai į teatrą. Priešais įėjimą vis dar stovėjo pastoliai, o keli vyrai dirbo prie frizo virš portalo. Mano draugas paaiškino, kad, matyt, jie per vėlai suprato, jog užrašas yra nepriimtinas valdančiajai partijai. Užrašas iš tiesų buvo „Viena tauta, vienas vadovas, vienas teatras“. Ernstas von Glasersfeldas: Tarp kalbų.

Literatūra

Bühler, Karl (1999): Kalbos teorija. Reprezentacinė kalbos funkcija.

Jakobson, Roman (1992): Semiotika.

Lokas, Džonas (1690): Esė apie žmogaus supratimą.

Mersch, Dieter (red.) (1998): Ženklai apie ženklus. Semiotikos tekstai nuo Peirce’o iki Eco ir Derrida.

Wittgenstein, Ludwig (2003): Filosofiniai apmąstymai.

Heinzo von Foersterio ir Bernhardo Pörkseno dialogas apie dialogą: http://www.taz.de/!1085369/

Papildoma literatūra apie kalbinį jautrumą

Isselbächer-Giese, Annette/ Witzmann, Cornelia/ Königs, Charlotte/ Besuch, Natascha (2018): Tapti jautriam kalbai, mokyti formuojant kalbą – mąstyti mokant kitaip. In: Trendel, Georg/ Roß, Joachim (eds.): SINUS.NRW: Promoting Understanding – Designing Learning Processes. Matematikos ir gamtos mokslų permąstymas. Miunsteris: Waxmann, 13-31.

Leisen, Josef (2019): Kalboms jautraus dalyko mokymo principai. http://www.sprachsensiblerfachunterricht.de/prinzipien [2019 10 02].

Trendel, Georg/ Roß, Joachim (2018): Įvadas. In: ders. (red.): SINUS.NRW: Supratimo skatinimas – mokymosi procesų formavimas. Permąstyti matematiką ir gamtos mokslus. Münster: Waxmann, 9-11. https://www.schulentwicklung.nrw.de/sinus/upload/Phase05/Broschuere/SINUS_Gesamt.pdf [2019 10 02].

Woerfel, Till/ Giesau, Marlis (2018). Į kalbą orientuotas mokymas. Kelnas: Mercator-Institut für Sprachförderung und Deutsch als Zweitsprache (Basiswissen sprachliche Bildung). https://www.mercator-institut-sprachfoerderung.de/de/themenportal/thema/%20sprachsensibler-unterricht/ [2019 10 04].