Įvairovė

Įvairovės sąvoka nereiškia pastovios, aiškiai apibrėžtos sąvokos, bet yra diskursas, kuriame „sprendžiamas tinkamo politinio, teisinio, ekonominio ir pedagoginio elgesio su socialine įvairove klausimas“ (Sievers 2013, 16 f.). Atitinkamai egzistuoja dvi skirtingos įvairovės sampratos. Viena vertus, įvairovė suprantama kaip įvairovė, kurioje daugiausia dėmesio skiriama skirtumams, kita vertus, kaip bendrumų ir skirtumų santalkos supratimas (plg. Sievers 2013, 17).

Įvairovė ir skirtumai

Schönhuthas šiuo atžvilgiu teigia, kad šis terminas gali reikšti įvairovę asortimento ir įvairovės prasme, taip pat skirtingumą skirtingumo ir ypatingumo prasme. Pažymėtina, kad įvairovė vartojama pozityviai, o skirtumas – negatyviai (plg. Schönhuth 2011, 52). Sieversas taip pat išskiria du įvairovės požiūrio lygmenis, tačiau skiria analitinį ir normatyvinį požiūrį. Pirmuoju atveju išskiriama tik įvairovė per se, o normatyvinis požiūris teigiamai vertina ankstesnius apibūdinimus ir pabrėžia kiekvieno žmogaus vertinimą (Sievers 2013, 17).

Anot Allemann-Ghionda, įvairovę sudaro individualios ir su grupe susijusios savybės. Ji taip pat nurodo, kad jos iš dalies yra įgimtos, iš dalies individualiai įgytos ir iš dalies sukurtos įstatymų ir institucinės praktikos bei pamatinių sąlygų. Kaip pavyzdžius Allemann-Ghionda nurodo socialinį ir ekonominį statusą, etninę priklausomybę, tautybę, lytį arba lytį, religiją ir daugelį kitų (plg. Allemann-Ghionda / Bukow 2011, 25). Be to, pasak Schröterio, įvairovės koncepcija apima tolerancijos, nediskriminavimo ir lygių galimybių įgyvendinimo reikalavimą (Schröter 2009, 79). Todėl, pasak Schönhuth, įvairovės koncepcija tampa aktuali kultūrinės įvairovės ir valstybės ar viršvalstybinių veiksmų, taip pat darbo vietos sąryšyje (plg. Schönhuth 2011, 54).

Įvairovės ugdymas ir įvairovės valdymas

Įvairovės koncepcijos aktualumas atsispindi ir kitose koncepcijose, pavyzdžiui, įvairovės ugdymo koncepcijoje ir įvairovės valdymo koncepcijoje. Anot Barmeyerio, pastaroji yra amerikietiška koncepcija, „pagal kurią organizacijos narių heterogeniškumas pripažįstamas kaip galimybė ir vertybė ir siekiama veiksmingai panaudoti su tuo susijusį kiekvieno darbuotojo potencialą […]“ (Barmeyer 2012, 40).

Šiame kontekste būtų galima išskirti keturias įvairovės dimensijas – asmeninę, vidinę, išorinę ir organizacinę. Įvairovės ugdymo koncepcijoje įvairovė taip pat akcentuojama kaip potencialas ir iššūkis bei galimybių gausa. Tačiau šiuo atžvilgiu būtų daugybė užduočių, kurias reikėtų įvykdyti. Koncepcija turėtų būti taikoma ugdant centrinės kultūros metodus, mokantis pagal savarankiškai pasirinktas temas ir savo interesus, pasitelkiant įtraukias ugdymo įstaigas su heterogeniškomis mokymosi grupėmis, vidinę diferenciaciją, nepalankių sąlygų kompensavimą, taip pat prieinamumą ir t. t. (plg. Hauenschild / Robak / Sievers 2013, 12-13).

Įvairovės koncepcijos vertinimas

Tyrimuose kritikuojama, kad įvairovės koncepcija tėra socialinių skirtumų atkartojimas, kai „spalvingumas“ yra ne tikslas, o problema. Juk kalbama ne apie tokius skirtumus kaip diena ir naktis, o apie socialinę nelygybę, susijusią su skirtumais tarp vyrų ir moterų, migrantų ir ne migrantų, neįgaliųjų ir ne neįgaliųjų ir t. t. (plg. Walgenbach 2017, 121).

Remdamasis tuo, Hormel formuluoja, kad su įvairove susijusiuose diskursuose bandoma derinti du požiūrius, t. y. kovos su diskriminacija programavimo ir socialinės bei kultūrinės įvairovės vertinimo požiūrį, siekiant padidinti rezultatų įvairovę (plg. Hormel 2008, 21). Sieversas teigia, kad terminą „įvairovė“ reikia apibrėžti tiksliau, kad jį būtų galima atskirti nuo tokių terminų kaip įvairovė, heterogeniškumas ar skirtingumas ir perteikti tolesnį turinį (plg. Sievers 2013, 18).

Literatūra

Allemann-Ghionda, Cristina / Bukow, Wolf-Dietrich (red.) (2011): Places of Diversity. Formatai, aranžuotės ir inscenizacijos. Wiesbaden: VS.

Barmeyer, Christoph (2012): Įvairovės valdymas. In: ers.: Taschenlexikon Interkulturalität. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 40-42.

Hauenschild, Katrin/ Robak, Steffi/ Sievers, Isabel (red.) (2013): Diversity Education. Zugänge – Perspektiven – Beispiele. Frankfurtas prie M.: Brandes & Apsel.

Hormel, Ulrike (2008): Diversity and Discrimination (Įvairovė ir diskriminacija). In: Sozial Extra 11/12, Praxis aktuell: Soziale Arbeit und Diversity, 20-23.

Schönhuth, Michael (2011): Įvairovė. In: Kreff, Fernand/ Knoll, Eva-Maria/ Gingrich, Andre (red.): Lexikon der Globalisierung. Bielefeld: Transcript.

Schröter, Susanne (2009): Gender and Diversity. Kultūros studijos ir istorinis požiūris. In: Andresen, Sünne/ Koreuber, Mechthild/ Lüdke, Dorothea (eds.): Gender and Diversity: Nightmare or Dream Couple? Tarpdisciplininis dialogas apie lyčių ir lygybės politikos „modernizavimą“. Wiesbaden: VS.

Walgenbach, Katharina (2017): Heterogeniškumas – sankirtos – įvairovė edukologijos moksle. Opladen/ Toronto: „Švietimo ir ugdymo pedagogika“, 2017 m. spalio mėn: Barbara Budrich Verlag.