Įkultūrinimas

Terminas enkultūracija yra graikų kalbos priešdėlio en „į“ ir lotynų kalbos daiktavardžio cultura „gydymas, rūpinimasis“ junginys (plg. Walz 2010, 8) ir šiame kontekste reiškia viską, kas yra kultivuojama, t. y. kas yra veikiama žmonių (plg. Pohl 2008, 9). Inkultūracijos teoriją galima priskirti sociologijai ir antropologijai, o aiškiai klasifikuoti ją mokslinėmis kategorijomis yra taip pat sudėtinga, kaip ir pateikti visuotinai galiojantį termino apibrėžimą.

Apibrėžimas

Terminas enkultūracija yra graikų kalbos priešdėlio en „į“ ir lotynų kalbos daiktavardžio cultura „gydymas, rūpinimasis“ junginys (plg. Walz 2010, 8) ir šiame kontekste reiškia viską, kas yra kultivuojama, t. y. veikiama žmonių (plg. Pohl 2008, 9). Inkultūracijos teoriją galima priskirti sociologijai ir antropologijai, o aiškiai klasifikuoti ją mokslinėmis kategorijomis yra taip pat sudėtinga, kaip ir pateikti visuotinai galiojantį termino apibrėžimą.

Inkultūracija kaip socializacijos dalis

Nepaisant šios įvairovės, visiems apibrėžimams bendra tai, kad juose visų pirma apibūdinamos kultūros perėmimo formos vaikystėje ir paauglystėje ir taip apibrėžiama inkultūracija. Atitinkamai inkultūracija neatsiejama nuo socializacijos, t. y. „visų mokymosi procesų […], kurie atsiranda dėl abipusio diskursyvaus žmonių bendravimo su aplinka, visumos“ (Carlsburg 2011, 29). Claessensas inkultūraciją taip pat apibūdina kaip socializacijos proceso dalį ir, viena vertus, skirsto ją į sociabilizacijos posričio sritį, kuri reiškia emocinį pagrindą, pagrindinių pasaulio reikalavimų perteikimą ir pirminę socialinę fiksaciją. Kita vertus, jis ją sieja su inkultūracija, kuriai būdinga tėvų ir vaikų sąveika, šeimos aplinka ir antrinė socialinė fiksacija (plg. Claessens 1962, 23).

Inkultūracija kaip socializacijos procesas

Iš pateiktų apibrėžimų matyti, kad inkultūracija laikoma savarankišku procesu, kuris vis dėlto visada yra socializacijos dalis. Daroma prielaida, kad tai visą gyvenimą trunkantis procesas, kuris, veikiamas įvairių veiksnių ir instancijų, prasideda nuo gimimo ir turi asmenybę bei kultūrą lemiantį poveikį (plg. Claessens 1962, 100; plg. Toaspern 1971, 36).

Inkultūracijos pradžia su gimimu apibūdinama taip, kad naujagimė žmogiškoji būtybė pasineria į aplinką, kurioje tam tikra kultūra nuo pat pradžių formuoja būtybę ir verčia ją laikytis tam tikrų modelių (plg. Claessens 1962, 100). Ši ankstyvoji inkultūracija toliau gilinama ir modifikuojama įvairiais atvejais.

Šeima, mokykla ir bendraamžių grupė

Pirmoji ir svarbiausia instancija yra šeima, per kurią vaikas susikuria elementarią ego tapatybę. Šis etapas, kaip tolesnės vaiko raidos pagrindas, yra glaudžiai susijęs su inkultūracija ir sudaro jos pagrindą. Be to, tėvų ir kitų inkultūrintojų elgesį visada reikia vertinti kultūrinio įspaudo kontekste (plg. Carlsburg 2011, 30). Būtina atskirti inkultūraciją ir auklėjimą, nes auklėjimu siekiama daryti įtaką ir keisti elgesį, o inkultūracija vyksta atsitiktinai (plg. Carlsburg 2011, 31).

Mokykla taip pat prisiima socializacijos ir inkultūracijos funkciją, nes rengia brandžiam dalyvavimui visuomenėje ir sistemingai moko kultūrinių technikų. Kitos funkcijos yra, pavyzdžiui, švietimo funkcija ir auklėjimo funkcija (plg. Carlsburg 2011, 33).

Trečioji ir paskutinė socializacijos instancija yra bendraamžių grupės. Palyginti su bendravimu su suaugusiaisiais, jos suteikia didesnę laisvę simetriškiems vaikų ir jaunuolių santykiams. Šioje instancijoje gali kilti konfliktų su egzistuojančiomis normomis ir vertybėmis, todėl čia taip pat galima įžvelgti naują inkultūracijos kokybę (plg. Carlsburg 2011, 36).

Tikslai ir sąveika

Šie socializacijos ir inkultūracijos atvejai aiškiai parodo, kaip įvairiais lygmenimis gali būti nesąmoningai perimami mąstymo ir veiklos modeliai. Šiame kontekste asmenybės vystymasis, kurį formuoja inkultūracija, taip pat švietimo ir auklėjimo procesai, turi būti suprantamas kaip socializacijos tikslas.

Šie procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes jie yra „reikšminga pagalba įaugti į atitinkamą kultūrą ir kartu patys yra kultūriškai nuspalvinti“ (Carlsburg 2011, 35).

Inkultūrizacijai taip pat priskiriama lemiama reikšmė tarpkultūrinių susitikimų kontekste: kai susitinka skirtingos kultūros ir per akultūraciją vyksta grupių ir individų inkultūracijos kaitos procesas (plg. Carlsburg 2011, 38).

Literatūra

Carlsburg, Gerd-Bodo von (2011): Enculturation through social competence acquisition. Frankfurtas: Peter Lang.

Claessens, Dieter (1962): Šeima ir vertybių sistema. Žmogaus „antrojo, sociokultūrinio gimimo“ tyrimas. Berlynas: Duncker & Humblot.

Pohl, Reinhard (2011): Tarpkultūrinė kompetencija. In: Pohl, Reinhard (ed.): Vokietija ir pasaulis. Kiel: Magazin.

Toaspern, Horst (1971): Der Kulturaneignungsprozess. Taip pat indėlis į politinę sociologiją. Stuttgart: Ferdinand Enke.

Walz, Hans (2010): (Hans Walz), Hans Walz, Hans Walz, Hans Walz, Hans Walz, Hans Walz, Hans Walz. Grundbegriffe des Migrationsgeschehens: https://www.akademie-rs.de/fileadmin/user_upload/pdf_archive/barwig/2010_ORWO/Walz_Migration_-_Grundbegriffe_…27.10.2010.pdf [23.06.2018].

Wurzbacher, Gerhard (1963): Sozialisation – Enkulturation – Personalisation. In: Wurzbacher, Gerhard (ed.): Der Mensch als soziales und personales Wesen. Įnašai į socializacijos sampratą ir teoriją sociologijos, psichologijos, darbo mokslo, medicinos, edukologijos, socialinio darbo, kriminologijos, politikos mokslų požiūriu. Štutgartas: Ferdinand Enke.