Geertas Hofstede – olandų kultūrologas, socialinis psichologas, Mastrichto universiteto organizacinės antropologijos ir tarptautinės vadybos profesorius emeritas. Profesiniuose sluoksniuose jis laikomas statistiškai pagrįstų tarpkultūrinių tyrimų pradininku.
Išmatuojami aspektai
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Hofstede atliko empirinį tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 110 000 IBM darbuotojų 67 šalyse, ir pagal jį sukūrė kultūrinių dimensijų modelį. Iš pradžių Hofstede nustatė keturis kultūrinius matmenis, vėliau pridėjo dar du, taip pat padidino tirtų šalių skaičių iki 76. „Dimensija – tai kultūros aspektas, kurį galima išmatuoti lyginant su kitomis kultūromis“. (Hofstede 2017, 38)
Toliau pateikiama kultūrinių dimensijų apžvalga:
Kultūrinė dimensija galios atstumas apibūdina galios santykių pasireiškimą kultūrose, taip pat jų pasiskirstymą. Ar skirtingai toleruojamas atstumas tarp tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, vadovo ir darbuotojo – hierarchiniai santykiai. Taigi galios atstumas yra
„laipsnis, kuriuo mažiau įtakingi šalies institucijų ir organizacijų nariai tikisi ir priima nevienodą galios pasiskirstymą“. (Hofstede 2017, 518)
Antrasis kultūros matmuo apibūdina individualizmo ir kolektyvizmo santykį atitinkamoje kultūroje. Individualistinės kultūros akcentuoja asmeninę savirealizaciją, o kolektyvistinės – mes- grupės tapatybę.
„Individualizmas atspindi tokią visuomenės formą, kurioje socialiniai ryšiai tarp individų nėra labai stiprūs. Tikimasi, kad kiekvienas rūpinsis tik savimi arba savo artimiausiais giminaičiais“. (Hofstede 2017, 516)
„Kolektyvizmas atspindi visuomenės formą, kurioje žmonės nuo gimimo gyvena „mes“ grupėse, t. y. grupėse, turinčiose stiprų priklausomybės jausmą, kurios už neabejotiną lojalumą visą gyvenimą teikia jiems apsaugą.“ (Hofstede 2017, 516)
Kultūros skirtingai tvarkosi su nežinomomis situacijomis, sukeliančiomis netikrumą. Visuomenių, pasižyminčių aukštu neapibrėžtumo vengimo lygiu, nariai reguliavimo priemonėmis stengiasi kontroliuoti nežinomybę, taip pat ir neapibrėžtumą. Kita vertus, kultūros, kuriose neapibrėžtumo vengimas yra žemas, mažiau dėmesio skiria orientacijai į taisykles.
Neapibrėžtumo vengimas reiškia „laipsnį, kuriuo kultūros nariai jaučia grėsmę dėl dviprasmiškų ar nežinomų situacijų“. (Hofstede 2017, 522)
Kultūrinė vyriškumo ir moteriškumo dimensija yra sociokultūrinė kategorija, nes apibūdina vaidmenų pasiskirstymą tarp vyrų ir moterų.
„Vyriškumas reiškia visuomenę, kurioje aiškiai apibrėžti emociniai lyčių vaidmenys: Vyrai turi būti ryžtingi, griežti ir orientuoti į materialinę sėkmę; moterys turi būti kuklios, švelnios ir rūpintis gyvenimo kokybe“. (Hofstede 2017, 518)
„Moteriškumas atstovauja visuomenei, kurioje emociniai lyčių vaidmenys persidengia: ir vyrai, ir moterys laikomi kukliais, jautriais ir besirūpinančiais gyvenimo kokybe“. (Hofstede 2017, 514)
Ilgalaikės ir trumpalaikės orientacijos dimensija apibūdina visuomenių orientaciją į trumpalaikę sėkmę arba ilgalaikius sprendimus.
„Ilgalaikė orientacija reiškia dorybių, nukreiptų į būsimą sėkmę, ypač taupumo ir atkaklumo, puoselėjimą“. (Hofstede 2017, 518)
„Trumpalaikė orientacija reiškia su praeitimi ir dabartimi susijusių vertybių puoselėjimą, ypač pagarbą tradicijoms, „veido“ išsaugojimą ir socialinių pareigų vykdymą“. (Hofstede 2017, 517)
Šeštasis 2010 m. kultūros matmuo apibūdina, kaip visuomenėje elgiamasi su individualių poreikių raiška – orientuojamasi į malonumą ar veikiau santūrumą.
„Malonumas reiškia visuomenę, kurioje leidžiama palyginti dosniai tenkinti pagrindinius ir natūralius žmogaus poreikius, kuriuos sudaro mėgavimasis gyvenimu ir linksmybės“.
„Apribojimas reiškia visuomenę, kurioje poreikių tenkinimas slopinamas ir reguliuojamas griežtomis socialinėmis normomis.“
Kritiški balsai
Hofstede’s kritikai skundžiasi, kad apklausos buvo atliekamos tik tarp IBM darbuotojų, todėl iš rezultatų negalima daryti reprezentatyvių išvadų apie visus šalies gyventojus. IBM darbuotojai neatitinka „vidutinių“ piliečių, nes šiam darbui reikia aukštesnio nei vidutinio lygio kvalifikacijos.
Vokiečių kultūrologas Klausas P. Hansenas taip pat kritikuoja Hofstede’s kultūrinių dimensijų teoriją: „Apskritai jo knyga yra katastrofa šiuolaikinėms kultūros studijoms. Ji nusideda prieš visą pažangą, padarytą nuo septintojo dešimtmečio, ir, ko gera, šis machinacijų kūrinys pamokė neišmanėlius, kurie manė, kad kultūros sąvoka yra nesąmonė. Tuos psichologus, sociologus ir ekonomistus, kurie pasitiki tik empirine analize, Hofstede’s statistika įtikino, kad kultūrą sudaro kieti faktai, kuriuos galima išmatuoti ir pasverti.“ (Hansen 2000, 285)
Be to, kritikuojama, kad visa šalis apibūdinama kaip grupė, kuri negali atspindėti atskirų socialinių grupių tapatybės ir savimonės. Kadangi visuomenėje vyksta nuolatiniai procesai ir pokyčiai, daugiau nei 40 metų senumo duomenys, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, nebėra pakankamai reikšmingi. Be to, iki šiol aprašytų tik šešių dimensijų nepakanka, kad būtų galima tinkamai apibrėžti sudėtingas kultūras.
Literatūra
Hansen, Klaus P. (2000): Kultur und Kulturwissenschaft. Eine Einführung. 2. Aufl. Tübingen/ Basel: Francke.
Hofstede, G.: Lokales Denken, globales Handeln. Interkulturelle Zusammenarbeit und globales Management. 6. Aufl. München: Beck.
Geert Hofstede: https://geerthofstede.com [07.07.2018].