Habitus

Lotyniškas terminas habitus, kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio héxis (ἕξις), reiškia nuolatinę elgesio nuostatą, kuri atsispindi individo laikysenoje tiek išorinės išvaizdos, tiek vidinės nuostatos prasme. Jis apima visumą individualaus elgesio modelių, pradedant kalbėjimo būdu ir gestais, baigiant asmeninėmis vertybėmis ir visu gyvenimo būdu. Nuo graikų antikos iki šių dienų šis terminas patyrė įvairių reikšmės variantų retorikos, filosofijos ir sociologijos kontekste (plg. Simonis 2013, 287).

Termino reikšmės pokyčiai

Graikų antikoje ypač Aristotelis sukūrė terminą héxis (ἕξις), kuriuo jis suprato nuolatinę individo elgesio nuostatą, tapusią įprasta dėl patirties ir praktikos (plg. Hügli 2013, 387). Atitinkamai héxis yra gebėjimas arba generuojantis principas, leidžiantis sukurti būsimus veiksmus (plg. Krais 2014, 29). Romėnų retorikos doktrinos kontekste habitus reiškė labai specifinį elgesio ir raiškos būdą, kuriam pasiekti buvo laikoma būtina tam tikra laikysena, kalbėjimo maniera ir mentalinis nusiteikimas. Renesanso epochoje šias kategorijas papildė tam tikras kalbėjimo stilius, taip pat tinkamas kalbos aukštis. (plg. Sominis 2013, 287-288).

Norberto Eliaso habitus sąvoka

Sociologijos srityje ypač didelę įtaką padarė Norberto Eliaso ir Pierre’o Bourdieu požiūriai. Sociologas ir kultūros filosofas Norbertas Eliasas (1897-1990) daro prielaidą, kad tarp individo mąstymo, jausmų ir elgesio modelių ir jį supančių socialinių struktūrų egzistuoja stipri tarpusavio priklausomybė (plg. Volkmann 2013, 164). Taigi knygoje „Civilizacijos procesas“ (1939) jis aprašo, kad atitinkami papročiai ir manieros turi būti vertinami atsižvelgiant į atitinkamą kultūrą, laiko momentą ir socialinę padėtį.

Dėl šios priklausomybės Eliasas taip pat visada priskiria savitą funkciją konkrečios socialinės grupės papročiams. Tam tikro stalo etiketo laikymasis, pasisveikinimo ritualas ar privačios ir viešos erdvės atskyrimas tarnavo kaip atskyrimas nuo kitų socialinių grupių. Tačiau kadangi žemesnieji sluoksniai visada stengiasi mėgdžioti aukštesniųjų sluoksnių papročius, pastarieji visada turi tobulinti savo konvencijas, o tai nuolat perkelia ribą, kas atitinkamoje grupėje yra socialiai priimtina. Kuo didesnės tampa socialinės grupės ar valstybės, pasak Eliaso, tuo labiau išsiskiria ir atskirų grupių papročiai.

Eliaso nuomone, šis mechanizmas yra ne tik išorinis, socialinis, bet ir psichologinis procesas. Socialiniai papročiai ir konvencijos internalizuojami mūsų socialiniame habitus per auklėjimą ir socialinės aplinkos įspaudą, todėl socialinės taisyklės ir socialinė prievarta tampa mūsų „antrąja prigimtimi“ (plg. Eichener 2013, 64). Taip atsirastų „ypatingas psichinės saviprievartos aparato stabilumas, kuris iškyla kaip lemiamas kiekvieno „civilizuoto“ žmogaus habitus bruožas“ (Elias 1976b, 320).

Vadinasi, Eliasui socialinis habitus yra pati psichologizuota civilizacija, kuri gali skirtis priklausomai nuo kultūros, epochos ir socialinės klasės.

Pierre’o Bourdieu habitus sąvoka

Vis dėlto prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu (1930-2002) teorija labiausiai siejama su habitus sąvoka. P. Bourdieu, kaip ir E. Eliasas (taip pat sekdamas Marcelio Mausso ar Erwino Panofsky’io tezėmis (plg. Krais 2014, 24)), vienodą individų (plg. Schroer 2017, 326), kilusių iš panašaus socialinio konteksto, elgesį sieja su bendro habitus egzistavimu. Atitinkamai individualus habitus turi būti suprantamas ne kaip individualios asmenybės išraiška, bet kaip iš esmės nulemtas socialinių santykių. Bourdieu habitus supranta kaip „nuolatinių ir perduodamų dispozicijų sistemą“ (Bourdieu 2015, 98), apimančią ir struktūruojančią visą asmens išvaizdą, sprendimų priėmimą, mąstymą ir elgesį, įskaitant vartotojišką elgseną, elgesį su meno objektais, pageidaujamus drabužius, skonį būstui, politinę poziciją, mitybos įpročius, lyčių vaidmenis, kalbinį elgesį ir galiausiai visą gyvenimo būdą.

Priklausomai nuo individo turimo kapitalo (ekonominio, socialinio, kultūrinio, simbolinio kapitalo) apimties ir rūšies, jis užima skirtingą padėtį visuomenės socialinėje erdvėje. Taigi priklausymą socialinei klasei ar aplinkai atspindi ne tik ekonominis kapitalas, bet ir subtilūs individų skirtumai, pavyzdžiui, skonis, gyvenimo būdas ir habitus. Šiuo požiūriu habitus yra ne kas kita, kaip „inkorporuotas ankstesnių kartų kultūrinis kapitalas“ (Bourdieu 1987, 129), arba, panašiai kaip Elias, internalizuota socializacija. Taigi skonio formavimasis galiausiai yra klasinio skonio formavimasis, kuris įgyjamas kaip „generatyvinė gramatika“ (žr. Chomsky) per socializaciją šeimoje ir mokykloje (plg. ten pat, 143).

„Skonis yra visko, ką žmogus turi […], pagrindas, kaip ir to, kas jis yra kitiems, kuo jis save klasifikuoja ir kuo jį klasifikuoja kiti“ (Ten pat, 104).

Kaip išmoktas elgesio modelis habitus yra iš esmės stabilus ir susiaurina individo socialinę praktiką (plg. Schroer 2017, 333). Vis dėlto ilgainiui individų elgesio modelis gali keistis (plg. Ten pat, 318), jei keičiasi individo padėtis socialinėje erdvėje. Taigi, žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, habitus yra ryšys tarp individo laisvės ir socialinių struktūrų apribojimų (plg. Schroer 2017, 317). P. Bourdieu taip pat mano, kad habitus atlieka atskyrimo funkciją (plg. Jurt 2013, 86), t. y. atskiria socialinę grupę nuo kitų, taigi yra socialinio skirtumo išraiška ir klasių kova, kurioje individai stengiasi išlaikyti arba pagerinti savo padėtį.

Taigi habitus kartu yra ir socialinės praktikos produktas, ir tų praktikų, hierarchijų ir galiausiai dominavimo santykių reprodukcijos ir pasireiškimo priemonė.

Habitus ir komunikacija

Habitus skirtumus tarp individų galima pastebėti ne tik tarp kultūros socialinių grupių, bet ir tarp skirtingų kultūrų individų. Kalbant apie komunikacijos procesus, tampa aišku, kad veikėjų įprastiniai elgesio horizontai lemia komunikacijos galimybes. Nesusipratimų gali lengvai kilti, kai tenka bendrauti skirtingų kultūrų, kartų ar aplinkos žmonėms. Kadangi, Bourdieu prasme, kiekvienas habitus eina koja kojon su atribojimu nuo kitų gyvenimo būdų, būtina apmąstyti savo ir kitų elgesio modelius, kad būtų neutralizuotas atsirandantis atmetimo požiūris. Iš esmės vertinantis ir tolerantiškas požiūris į kitą yra esminis tarpkultūrinio bendravimo elementas.

Literatūra

Bourdieu, Pierre: Subtilūs skirtumai. Socialinio vertinimo galios kritika. Frankfurtas prie M.: Suhrkamp 1987.

Bourdieu, Pierre: Socialinis jausmas. Teorinės priežasties kritika. Frankfurtas prie M.: Suhrkamp 2015.

Eichener, Volker u. Ralf Baumgart: Norbert Elias zur Einführung. Trečiasis visiškai pataisytas leidimas. Hamburg: Junius 2013.

Elias, Norbert Elias: Apie civilizacijos procesą. Sociogenetinės ir psichogenetinės studijos. Pasaulietinių Vakarų aukštesniųjų klasių elgesio pokyčiai. Frankfurtas prie M.: Suhrkamp 1976 (= 1).

Elias, Norbert: Apie civilizacijos procesą. Sociogenetikos ir psichogenetikos studijos. Visuomenės transformacija ir civilizacijos teorijos metmenys. Frankfurtas prie M.: Suhrkamp 1976 (= 2).

Šešėlis: „Civilizacija ir visuomenė.“ (anglų k.) In: Philosophielexikon. Vakarų filosofijos asmenys ir terminai nuo antikos iki dabarties. Redagavo Anton Hügli ir P. Lübcke. Reinbeck: Rowohlt 2013. p. 387.

Jurt, Joseph: Bourdieu, Pierre. In: Metzler Lexikon Literatur- und Kulturtheorie. Požiūriai – asmenys – pagrindiniai terminai. Ed. by Ansgar Nünning. Penktasis atnaujintas ir papildytas leidimas. Stuttgart: Metzler 2013, p. 85-87.

Krais, Beate ir G. Gebauer: Habitus. Bielefeld: Transcript 2014.

Schroer, Markus: Sociologinės teorijos. Nuo klasikos iki dabarties. Štutgartas: Wilhelm Fin 2017 (=UTB).

Simonis, Linda: Habitus. In: Metzler Lexikon Literatur- und Kulturtheorie. Požiūriai – asmenys – pagrindiniai terminai. Ed. by Ansgar Nünning. Penktasis atnaujintas ir papildytas leidimas. Stuttgart: Metzler 2013. p. 287-288.

Volkmann, Laurenz: Elias, Norbert. In: Metzler Lexikon Literatur- und Kulturtheorie. Požiūriai – asmenys – pagrindiniai terminai. Ed. by Ansgar Nünning. Penktasis atnaujintas ir papildytas leidimas. Stuttgart: Metzler 2013. p. 164-165.