Globalizacija

Globalizacija yra ne valstybė, o procesas, kurį galima suprasti kaip „denacionalizacijos formą, darančią poveikį įvairioms sritims, pavyzdžiui, komunikacijai, kultūrai, aplinkai, politikai ir ekonomikai“. (Starke / Tosun 2019, 183)

„Globalizacija reiškia pasaulinius tarpusavio priklausomybės, mainų ir priklausomybės procesus. Ryšio ir transporto priemonės ypač svarbios pasauliniams finansinio kapitalo, prekių, technologijų, žmonių ir idėjų srautams. Tai, kad šios tarpusavio priklausomybės ir poveikis yra suvokiami ir įsisąmoninami visame pasaulyje moksle ir kasdieniame gyvenime, yra – priešingai nei ankstesnės supralokalinės sąveikos – esminis dabartinio globalizacijos etapo bruožas.“ ( Kreff et al. 2011, 126) Šiame kontekste ypač svarbios atrodo transnacionalinės arba transkontinentinės gamybos grandinės, globalūs tautų tarpusavio ryšiai, santykinis nacionalinių valstybių reikšmės praradimas, visuotinis prekių išreikalavimas ir kapitalizavimas (plg. Auernheimer 2015, 17).

Globalizacijos etapai

Globalizaciją galima įvairiai skirstyti į etapus:

– Globalizacija 1.0: naujasis kolonizacijos amžius (1492-1800 m.).

– Globalizacija 2.0: industrializacija (1800-2000 m.)

– 3.0 globalizacija: informacijos amžius (nuo 2000 m. iki šių dienų)

Pirmajam etapui būdingos atradimų kelionės, pasaulinės prekybos augimas ir spausdinimo spauda. Antrasis etapas apima Amerikos ir Prancūzijos revoliucijas, garo mašinos ir geležinkelio išradimą. Globalizacijai 3.0 visų pirma būdingas pasaulinis žiniatinklis ir bevielis bei laidinis duomenų perdavimas (plg. Mäder 2018, 6).

Kitas globalizacijos skirstymo variantas – išskirti ikikolonijinį, kolonijinį ir dabartinį globalizacijos etapus (plg. Gingrich 2011, 126).

Globalizacija kaip procesas

Globalizacija yra

– suvokimo reiškinys, o tai reiškia, kad pasaulis (abipusiškumas) tampa „matomas“, taip pat viską mato visi ir kiekvienas. Šiam procesui daugiausia būdingas elektroninis stiprinimas. Pavyzdžiui, žmonės suvokia kitų šalių kraštovaizdžius arba susipažįsta su naujomis kultūrinėmis tradicijomis. Šis „matomumas“ yra lemiama naujų migracijos judėjimų priežastis.

– Sąveikos reiškinys: vis daugiau sąveikų vyksta tarptautiniu mastu. Jos daro įtaką viena kitai ir apima ne tik prekes ir paslaugas, bet ir madą, filmus, meną, muziką, maistą ir t. t. Perimami arba keičiami tokie įpročiai kaip valgymo. Gyvenamųjų erdvių kultūros nebeapsiriboja vien savo valstybe, bet yra prieinamos ir kitoms valstybėms.

– Susipynimo reiškinys: jei sąveikos struktūros įsitvirtina, atsiranda susipynimo reiškinys. Dominuojantys veikėjai (pvz., valstybės) praranda valstybinį savarankiškumą, nebėra savarankiški „subjektai“ ( Prisching 2019, 403). Be to, dėl vykstančių procesų kyla abejonių dėl jų suverenumo (plg. ten pat, 403).

5 Globalizacijos dimensijos

Pasaulinis ekologinis poveikis

– Ekologinė ekonomika: ekologinės krizės kelia naujus iššūkius ne tik valstybei, bet ir visoms kitoms šalims. Pavyzdžiui, gamtos išteklių trūkumas, didėjantis eismo intensyvumas ar net klimato kaita yra visų valstybių problema, kurios pasekmės yra plačiai paplitusios visame pasaulyje (plg. Preyer 2018, 309).

– Ekologinė pusiausvyra: Būtina užtikrinti pusiausvyrą ir derinimą tarp „veiklos rezultatų reikalavimo kaip socialinės normos ir socialinės pusiausvyros naudojant aplinką“ ( ten pat, 310).

Kultūrinė globalizacija

– Interpretacijų konkurencija: Kitų kultūrų prieinamumas sukuria „pasaulinę kultūrinių asociacijų rinką, konkuruojančią dėl narių savo atpirkimo pažadais“. (ten pat, 311).

– Pasaulinė sklaida: naujos egzistuojančios praktikos formos rekombinuojamos, taigi globalizacija lemia naują sinkretizmą (plg. ten pat, 311).

Ekonominė globalizacija

– Rinkos atsivėrimas: pasauliniams veikėjams sujungus gamybą, paslaugas ir rinkodarą į tinklą, atsiveria naujos rinkos (plg. ten pat).

– Ryšių technologijų tinklų kūrimas: ryšių technologijų tinklai yra pasauliniai. Daroma prielaida, kad „pasaulinę ekonominę sistemą pagal jos struktūrą ir funkcijas sudaro ekonomikos sektorių, regionų ir valstybių segmentai“( ten pat, 312).

Politinė globalizacija

– Pasaulinis valdymas: Pasaulinės problemos, tokios kaip ligos ar aplinkos tarša, reiškia, kad jos turi būti reguliuojamos tarptautiniu mastu. Šiame kontekste globalus valdymas nėra pasaulinė vyriausybė, bet „netiesioginė politika“ (Willke 2002 (FN 307)), susijusi su problemų tvarkymu (plg. Preyer 2018, 314).

– Pasaulinis valdymas: globalizuotoje visuomenėje nėra subjekto, kuris galėtų perimti pasaulinio valdymo užduotis. Veikėjui nerealu institucionalizuoti teisės aktus (plg. ten pat, 315).

Socialinės komunikacijos globalizacija pasitelkiant šiuolaikines komunikacijos technologijas

– Skaitmeninės žiniasklaidos tinklas: Skaitmenizacija lemia visuotinį keitimąsi informacija tarpusavyje be valstybinių organizacijų kontrolės. Šis keitimasis gali lemti „ne tik socialinio, bet ir istorijos bei sąmonės supratimo pokyčius“ (ibid., 316).

– Tarpininkaujantis sektorius: Šiuolaikinės komunikacijos technologijos dar vadinamos tarpininkaujančiu sektoriumi, „per kurį atsiranda naujos ekonominio bendradarbiavimo organizacijų, komunikacijos struktūrų ir tarpusavio socialinio stebėjimo formos“. (ten pat, 316) Tik per tai atsiranda pasaulinė komunikacijos sistema (plg. ten pat).

Literatūra

Auernheimeris, Georgas (2015): Globalizacijos dimensijos. Įvadas. Schwalbach: Wochenschau Verlag.

Duden Wirtschaft von A bis Z (2016): Grundlagenwissen für Schule und Studium, Beruf und Alltag. 6th ed. Mannheim: Bibliographisches Institut.

Kreff, Ferdinand et al. (2011): Lexikon der Globalisierung. Bielefeld: Transkript.

Mäder, Olaf B. (2018): Controlling klipp & klar. Wiesbaden: Springler Gabler.

Preyer, Gerhard (2018): Sociologinė šiuolaikinės visuomenės teorija I. Narystės teorijos studijos. 2nd ed. Wiesbaden: Springer VS.

Prisching, Mafred (2019): Globalizacija iš kultūros sociologijos perspektyvos. In: Moebius, Stephan/ Nungesser, Frithjof/ Scherke, Katharina (eds.): Handbuch Kultursoziologie, vol. 3: Theorien – Methoden – Felder. Wiesbaden: Springer VS, 401-422.

Starke, Peter/ Tosun, Jale (2019): Globalisation and Diffusion. In: Obinger, Herbert/ Schmidt, Manfred G. (eds.): Handbuch Sozialpolitik. Wiesbaden: Springer VS, 181-203.

Willke, Helmut (2002): Dystopia. Studijos apie žinių krizę šiuolaikinėse visuomenėse. Frankfurtas prie Maino: Suhrkamp.