Eristinė dialektika (Arthuras Schopenhaueris)

Arthuras Schopenhaueris buvo vokiečių filosofas, rašytojas ir universiteto dėstytojas. Jis gimė 1788 m. Dancige, pirklių šeimoje. 1803/1804 m. Šopenhaueris leidosi į pažintinę kelionę po Europą. Vėliau Getingene studijavo mediciną, o Berlyne – filosofiją. 1813 m. Šopenhaueris taip pat gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1819 m. buvo išleistas pagrindinis jo veikalas „Pasaulis kaip valia ir vaizduotė“ („Die Welt als Wille und Vorstellung“). Po metų jis pradėjo dėstyti Berlyno universitete. Dėl epidemijos 1831 m. Šopenhaueris pabėgo į Frankfurtą prie Maino, kur 1860 m. mirė.

 

Eristinė dialektika – Menas būti teisingam

„Eristinė dialektika – tai menas ginčytis ir ginčytis taip, kad būtum teisus, t. y. per fas et nefas (teisingai ir neteisingai).“ (Schopenhauer 2019, 10)

Arthuras Schopenhaueris apibūdina „prigimtinį[] nedorumą“ (ten pat, 10), „įgimtą tuštybę“ (ten pat, 10 f.) ir „garliavimą“ (ten pat, 11) kaip esmines žmogaus savybes ir kartu kaip Eristinės dialektikos būtinumo priežastis. Pirmoji reiškia, kad žmonės nėra iš esmės sąžiningi ir ne tik sako tiesą. Tuštybė siekia to, kad nenorime klysti ir kad mūsų pašnekovas nebūtų teisus. Galiausiai šykštumas reiškia, kad žmonės pirmiausia kalba, o tik paskui mąsto (plg. Schopenhauer 2019).

Tačiau ką iš tikrųjų reiškia eristinė dialektika? Kaip jau paaiškėjo iš pirmiau pateiktos citatos, Eristinė dialektika reiškia, kad diskutuojant reikia būti teisiam per fas, t. y. leistinu būdu, ir per nefas, t. y. neleistinu būdu. Leistinu būdu reiškia sakyti tiesą, o neleistinu būdu reiškia nesakyti tiesos. Jei vėliau suprantame, kad klydome, turėtume padaryti taip, kad atrodytų, jog buvome teisūs (plg. Schopenhauer 2019): Schopenhaueris 2019, 11): „Tiesa turėtų atrodyti klaidinga, o klaida – teisinga“ (Schopenhauer 2019, 11).

Teiginį galima vertinti, viena vertus, jo objektyvios tiesos požiūriu, kita vertus, jo galiojimo su pašnekovu požiūriu. Eristinėje dialektikoje svarbu ne teiginio teisingumas, bet tai, ar galime jį atitinkamai apginti ir ar jį kaip teisingą priima ir pašnekovas. „Todėl ir gaunasi taip, kad tas, kuris ginčijasi, paprastai kovoja ne dėl tiesos, o dėl savo teiginio“ (Schopenhauer 2019, 12). Susidomėjimas tiesa užleidžia vietą susidomėjimui tuštybe (plg. Schopenhauer 2019).

Eristinę dialektiką reikia skirti nuo logikos, t. y. grynosios objektyvios tiesos, taip pat nuo sofistikos, klaidingų propozicijų teigimo, nes ir logika, ir sofistika suponuoja, kad žinome tiesą. Bet kadangi, pasak Schopenhauerio, mes nežinome, kas yra tiesa, ginče galime į ją neatsižvelgti. Taigi eristinę dialektiką veikiau galima laikyti „regimybių logika“ (Schopenhauer 2019, 20).

 

Apie ginčo metaforiką

Stebina tai, kad Schopenhaueris ginčui apibūdinti vartoja karingo pobūdžio metaforas – pavyzdžiui, puolimas ir gynyba, puolimas ir gynyba, priešininkai, ginklai, nugalėtojai, kivirčas, smūgis, taip pat kova. Be to, disputą jis lygina su fechtavimusi: „smūgiuoti ir pargriūti, štai kas svarbu, lygiai taip pat ir dialektikoje: tai intelektualinis fechtavimosi menas“ (Schopenhauer 2019, 21 f.). Lakhoffas ir Johnsonas pažymi, kad metaforos veikia ne tik kalbą, bet ir mąstymą bei veiksmus. Pagal tai, kai diskutuojame, mes puolame ir giname savo teiginį. Norime įveikti savo oponentą ir laimėti diskusiją būdami teisūs (plg. Lakhoff / Johnson 2007).

Tačiau kaip žmogui išlikti teisiam diskusijoje? Schopenhaueris kalba apie pagalbines priemones, apie „nevienodai paskirstytą prigimtinę dovaną“ (Schopenhauer 2019, 13) – priklausomai nuo žmogaus sumanumo. Tam jis išvardija 38 vadinamąsias gudrybes, kurios išvardytos toliau (plg. Schopenhauer 2019).

 

Artifices

– 1 gudrybė: ekspansija

– 2 gudrybė: homonimija

– 3 artefaktas: absoliutinimas

– 4 artefaktas: aplinkkeliai

– 5 triukas: prielaidos ad populum ir ex concessis

– 6 gudrybė: paslėptas petitio principii

– 7 gudrybė: leisti daugiau nei būtina

– 8 gudrybė: provokuoti užduodant klausimus

– 9 gudrybė: nuolaidžiavimas apeinant aplinkkelius

– 10 gudrybė: nuolaidžiavimas iš pasipriešinimo

– 11 gudrybė: nuolaidų išvedimas

– 12 gudrybė: Eufemizmai ir disfemizmai

– 13 terminas: Mažesnė blogybė

– 14 gudrybė: Teisės tvirtinimas

– 15 gudrybė.

– 16 gudrybė: Ad populum

– 17 gudrybė: Sofistika

– 18 gudrybė: nutraukti diskusiją

– 19 gudrybė. Argumentų perkėlimas į bendrumus

– 20 gudrybė: slapta gauti įrodymų

– 21 gudrybė.

– 22 gudrybė: Argumentų pateikimas kaip petitio

– 23 gudrybė: Išprovokuoti perdėjimą

– 24 gudrybė: paneigimas pasekmėmis

– 25 gudrybė: paneigimas priešingu pavyzdžiu

– 26 gudrybė.

– 27 triukas: Provokacijos plėtojimas

– 28 gudrybė: Argumentum ad auditores

– 29 gudrybė.

– 30 gudrybė: apeliavimas į autoritetą

– 31 gudrybė: išreikšti nesupratimą, teigti nesuprantamumą

– 32 gudrybė: paneigimas rekursijos būdu

– 33 gudrybė: pritaikomumo neigimas

– 34 gudrybė.

– 35 gudrybė: Argumentum ab utili

– 36 gudrybė: Simuliuotas argumentas

– 37 gudrybė: paneigti teiginį įrodymais

– 38 gudrybė: Ad personam (plg. Schopenhauer 2019)

 

 

Literatūra

Lakhoff, George/ Johnson, Mark (2007): Gyvenimas metaforomis. Kalbos įvaizdžių konstravimas ir vartojimas. Penktasis leidimas. Heidelberg: Carl-Auer-Systeme.

Schopenhauer, Arthur (2019): Menas būti teisiam. 16. leid. Hamburgas: Nikol.