Diaspora

Terminas diaspora kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „išsklaidyti“ arba „išsklaidyti“ (plg. Kuhlmann 2014). Viena vertus, jis reiškia priverstinę bendruomenės emigraciją iš gimtosios šalies, kita vertus, šios bendruomenės išsisklaidymą po svetimus regionus (plg. ten pat).

Emigraciją paprastai lydi ištrėmimo iš šaknų ir skausmingo atsiskyrimo nuo tėvynės jausmas, todėl būtina paminėti ir emocinį aspektą (plg. Vetter 2007, 164). Svarbiausia apibrėžiant diasporos situaciją yra identifikacinė nuoroda į geografiškai tolimą, tikrą ar fiktyvią kilmės šalį ir jos kultūrinę-religinę tradiciją (plg. Baumann 1999, 252).

Be to, diasporos situacijai būdingas abipusis santykių trikampis tarp kilmės šalies ir jos kultūros, atvykimo šalies ir diasporos grupės. Arba grupė gyvena sau kaip mažuma svetimoje šalyje ir išlaiko kultūrinius papročius bei savo religinę identifikaciją (plg. ten pat), arba vyksta asimiliacija, t. y. atsisakoma kultūrinių šaknų ir kyla kultūrinės tapatybės klausimų.

Istorinės šaknys

Istoriškai šis terminas atsirado ankstyvajame judaizme. Pirmą kartą jis buvo vartojamas žydų diasporai, t. y. žydams, gyvenusiems už „pažadėtosios žemės“ (Palestinos) ir Jeruzalės ribų, apibūdinti. Krikščionybėje šis terminas nuo XVI a. vartojamas kalbant apie protestantų ar katalikų mažumas, gyvenančias skirtingų konfesijų visuomenėje. Tuo tarpu šis terminas vartojamas ir kitoms diasporos grupėms įvardyti. Tai, pavyzdžiui, graikų, indų, kurdų ir libaniečių diasporos (plg. Baumann 1999, 252).

Diaspora ir tremtis – panašumai ir skirtumai

Terminas diaspora dažnai sutampa su terminu tremtis (lot. exilium „buvimas svetimoje šalyje, tremtinys“) ir kartais su juo tapatinamas (plg. Kuhlmann 2014). Glaudus semantinis, konceptualus ir istorinis ryšys nekelia abejonių. Tačiau aiškus apibrėžtinis atribojimas neatrodo labai naudingas, nes abi sąvokos dažnai susilieja viena su kita. Todėl apmąstyti panašumus ir skirtumus atrodo prasmingiau.

Vienas iš skirtumų yra tas, kad terminas tremtis apibūdina individualią, o ne bendruomenės patirtį. Kitas skirtumas yra tas, kad žmonės savo tėvynę palieka savo noru. Emigracijos priverstinumo laipsnis labiau pabrėžiamas tremties tyrimuose nei diasporos kontekste (plg. Kuhlmann 2014). Vienas didžiausių skirtumų slypi prisirišime prie tėvynės. Diaspora, kaip ir tremtiniai, palaiko glaudžius ryšius su gimtąja šalimi. Jie ir toliau laiko ją savo tikraisiais namais ir išlaiko savo kultūrinį tapatumą. Tremtiniai linkę susitaikyti su naująja tėvyne ir stengiasi užmegzti socialinius, emocinius ir simbolinius ryšius su priimančiąja šalimi. Priimančioji šalis tremtiniams dažnai lieka laikinu sprendimu, nes jie nenori įleisti šaknų. Nuolatinis prisirišimas prie kilmės šalies dažnai susijęs su įsipareigojimu gimtosios šalies politikai (plg. Kuhlmann 2014).

Literatūra

Baumann, Martin (1999): Diaspora. In: Auffahrt, Christoph (ed.): Metzler Lexikon Religion: Gegenwart – Alltag – Medien. Štutgartas: Metzler, 251-254.

Kuhlmann, Jenny (2014): Exile, Diaspora and Transmigration. http://www.bpb.de/apuz/192563/exil-diaspora-transmigration?p=all [2018 07 02].

Vetter, D. (2007): Diaspora. In: Khoury, Adel Theodor (ed.): Lexikon religiöser Grundbegriffe – Judentum Christentum Islam. Wiesbaden: Marx, 164-168.