Dešinysis ekstremizmas

Dešinysis ekstremizmas neturi būti suprantamas kaip vientisa ideologija. Ši sąvoka veikiau apima įvairias sroves, ideologines orientacijas ir organizacines formas (plg. Grumke 2007, 20).

Dešinysis ekstremizmas iš valstybės institucijų perspektyvos

Konstitucijos apsaugos tarnybos požiūriu dešiniojo ekstremizmo terminas apima pastangas, nukreiptas prieš laisvą demokratinę pagrindinę santvarką (FdGO) (plg. Jesse 2004, 9). Atitinkamai terminas ekstremizmas apima ir kairiuosius, ir dešiniuosius judėjimus. Atitinkamai dešinysis ekstremizmas apibūdina „dešinįjį politinio ekstremizmo variantą“ (Grumke 2007, 21).

Dešinysis ekstremizmas iš politikos mokslų perspektyvos

Politikos moksle dešinysis ekstremizmas suprantamas kaip „gana išsklaidyta skirtinga požiūrių, elgesio ir organizacijos sritis“ (Gessenharter 1998, 33). Nors visuomenės pozicijose paprastai daugiausia dėmesio skiriama ekstremistiniam elgesiui, pavyzdžiui, dešiniųjų smurtui, politikos mokslų perspektyvoje pabrėžiama požiūrio lygmens svarba. Militarizmas, šovinizmas, socialinis darvinizmas, autoritarizmas, rasizmas, antisemitizmas ir pronacizmas laikomi dešiniųjų ekstremistinių nuostatų sudedamosiomis dalimis (plg. Grumke 2007, 22; plg. Stöss 2000, 20 ir toliau). Ne visi elementai turi pasireikšti vienu metu, kad būtų galima įžvelgti dešiniojo ekstremizmo nuostatas. Vis dėlto galima daryti prielaidą, „kad dauguma elementų lemia, kai asmuo nusprendžia tapti aktyviu dešiniojo ekstremizmo grupių ar organizacijų nariu“ (Grumke 2007, 23). Ne kiekvienas asmuo, turintis dešiniojo ekstremizmo nuostatų modelį, jį išreiškia ir savo elgesiu. Todėl galima daryti prielaidą, kad visuomenėje žmonių, turinčių uždarą dešiniojo ekstremizmo pasaulėžiūrą, dalis yra daug didesnė nei žmonių, kurie šią nuostatą išreiškia atitinkamu elgesiu. Nepaisant to, požiūrio lygis laikomas būtina dešiniojo ekstremizmo prielaida. Abu matmenys gali būti atskirti vienas nuo kito, tačiau tik kartu jie gali visapusiškai atspindėti dešiniojo ekstremizmo sampratą (plg. Grumke 2007, 23; plg. Stoss 2000, 25).

Ideologinės charakteristikos

Rasizmas yra pagrindinis dešiniojo ekstremizmo bruožas. Čia teiginys apie visuotines žmogaus teises atmetamas darant prielaidą apie rasinę ar etinę nelygybę. Šiame kontekste antisemitizmas yra ypač paplitusi rasistinio mąstymo forma. Kitas bruožas – šovinizmas, apibūdinantis perdėtą nacionalizmą, kuriam paprastai būdingas priešiškas požiūris į kitas valstybes ir tautas. Ypatingas bruožas yra etnopluralizmo sąvoka. Daroma prielaida, kad tautos yra lygios, bet ne vienalytės. Ši natūrali nelygybė sukelia krizes, todėl reikalaujama, „kad tautos būtų konstruojamos kaip etniškai ir kultūriškai homogeniškos, gyvenančios atskirai viena nuo kitos ir nesimaišančios“ (Bruns et al. 2015, 12), kad būtų užtikrintas „kultūrinis grynumas“. Dar vienas dešiniojo ekstremizmo bruožas – nacionalsocializmo sureikšminimas arba šlovinimas. Tai apima ir vadinamąjį istorinį revizionizmą, kuris neatsiejamas nuo Holokausto ir Vokietijos kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo neigimo (plg. Grumke 2007, 24). Be šių bruožų, dešiniajai ekstremistinei ideologijai būdingas visuotinių žmogaus teisių, daugiakultūriškumo ir „liberaliosios demokratijos vertybinio pliuralizmo, išreikšto parlamentinėse demokratinėse sistemose, atmetimas“ (Grumke 2007, 25).

Naujoji dešinė

„Tai, kas […] politiniame diskurse prekiauja „dešiniuoju ekstremizmu“, laikui bėgant taip pasikeitė, kad […] atrodo, jog būtina labiau nei anksčiau diferencijuota terminologija“ (Gessenharter / Frochling 1998, 11). Visuomenėje plačiai paplitusi prielaida, kad dešinieji ekstremistai atrodo kaip Springerio batus nešiojantys, smurtauti linkę skinhedai ir kad dešiniojo ekstremizmo nuostatas galima redukuoti į smurtą naudoti pasirengusių ir sunkioje gyvenimo situacijoje atsidūrusių mažumų problemą (plg. Bruns et al. 2015, 86). Naujoji dešinė žymi politinį spektrą, kuris įsitvirtino XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, pradedant Prancūzija. Ji laiko save vadinamojo 68-ojo dešimtmečio judėjimo priešprieša. Atitinkamai jie pasisako prieš liberalizmą ir egalitarizmą. Naujosios dešinės veikėjams būdinga tai, kad jie nėra pavojingi ta prasme, kad juos būtų galima lyginti su smurtaujančiais „banditais naciais“. Pavojingumas veikiau slypi tame, kad jie bando prasiskverbti į gyventojų vidurį ir daryti įtaką jų mąstymui įsitraukdami į viešąjį-politinį diskursą (plg. Mense et al. 2016, 183). Taip jie siekia tikslo radikalizuoti vertybiškai konservatyvųjį centrą, „tvariai kurstydami pasipiktinimą tam tikromis gyventojų grupėmis“ (Bruns et al. 2015, 14). Jie pasisako už žmonių nelygybę, antisemitizmą, prieš musulmonus nukreiptą rasizmą, konservatyvius lyčių vaidmenis ir hierarchinę visuomenę (plg. Bruns et al. 2015, 86).

Literatūra

Bruns, Julian/ Glösel, Kathrin/ Strobl, Natascha (2015): Rechte Kulturrevolution. Kas ir kas yra šiandieninė naujoji dešinė? Attac Basis Texte 47. Hamburgas: VSA.

Gessenharter, Wolfgang (1998): Neue extreme Rechte, intellektuelle Neue Rechte und Rechtsextremismus. In: Gessenharter, Wolfgang/ Fröchling, Helmut (eds.): Rechtsextremismus und neue Rechte in Deutschland: Zur theoretischen und empirischen Neuvermessung eines politisch-ideologischen Raumes? Wiesbaden: Springer, 25-66.

Gessenharter, Wolfgang/ Frochling, Helmut (1998): Rechtsextremismus und Neue (radikale) Rechte – Einladung zu einem Dialog. In: Gessenharter, Wolfgang/ Fröchling, Helmut (eds.): Rechtsextremismus und neue Rechte in Deutschland: Zur theoretischen und empirischen Neuvermessung eines politisch-ideologischen Raumes? Wiesbaden: Springer, 11-24.

Grumke, Thomas (2007): Rechtsextremismus in Deutschland. Sąvoka – ideologija – struktūra. In: Glaser, Stefan/ Pfeiffer, Thomas (eds.): Erlebniswelt Rechtsextremismus. Nepagarba žmonijai su pramogine verte. Aplinkybės. Metodai. Prevencijos praktika. Schwalbach am Taunus: Wochenschau Verlag, 19-35.

Jesse, Eckhard (2004): Politinio ekstremizmo formos. In: Federalinė vidaus reikalų ministerija (red.): Ekstremizmas Vokietijoje. Erscheinungsformen und aktuelle Bestandsaufnahme. Berlin, 7-24.

Mense, Thomas/ Schubert, Frank/ Widemann, Gregor (2016): Nuo „susirūpinusių piliečių“ iki pasipriešinimo kovotojų? – Pegida ir naujoji dešinė. In: Decker, Oliver/ Kiess, Johannes/ Brähler, Elmar (eds.) (20016): Die enthemmte Mitte. AutoritÄre und rechtsextreme Einstellungen in Deutschland. 2nd ed. Gießen: Psychosozial-Verlag, 179-200.

Stöss, Richard (2000): Rechtsextremismus im vereinten Deutschland. 3rd ed. Berlin: Friedrich Ebert Foundation.