daugiakultūrinis

Būdvardis multikultūrinis yra kilęs iš lotynų kalbos ir sudarytas iš priešdėlio multi- „daug“ ir veiksmažodžio kamieno kultūrinis.

Tačiau terminą daugiakultūriškumas reikia skirti nuo daugiakultūriškumo. Pirmasis reiškia valstybės apibūdinimą, o antrasis – politinį judėjimą ir požiūrį į gyvenimą (plg. Beyersdörfer 2004, 43).

Daugiakultūriškumas yra aprašomasis terminas, o multikultūralizmas turi normatyvinę reikšmę (plg. Beyersdörfer 2004, 43). Pasak Mintzelio, daugiakultūriškumas reiškia socialinį faktą: „Būtent tai, kad visuomenėje ar valstybės organizuotoje visuomenėje / populiacijoje koegzistuoja kelios kultūros“. (Mintzel 1997, 58).

Daugiakultūriškumo fenomenas čia atsiduria pirmame plane: „Ar tai būtų taikiai, ar konflikto sąlygomis, ar tai būtų sambūvis, ar integruotas bendrumas. Vadinasi, daugiakultūriškumas reiškia sociokultūrinę visuomenės savybę, jos įvairialypę kultūrinę diferenciaciją, kad ir kuo šis daugiakultūriškumas būtų grindžiamas“. (Mintzel 1997, 58)

Daugiakultūriškumo požymių formos

Moksliniuose tyrimuose išskiriami keturi daugiakultūrių visuomenių modeliai:

Asimiliacinis modelis – tai modelis, „kuriuo siekiama kultūrinio mažumų ar imigrantų kultūrų pritaikymo“ (Lüsebrink 2012, 20). Šio modelio atmaina yra integracinis modelis, kuriuo taip pat siekiama kultūrinės adaptacijos, tačiau numatomas ilgesnis pereinamasis etapas ir mažumų kultūroms suteikiamos ypatingos teisės mokyklos, politikos ar religijos srityse (plg. Lüsebrink 2012, 18).

„Apartheido modeliu, kuris tapo realybe, kaip Pietų Afrikoje iki 1995 m., >Trečiajame reiche< ir daugelyje kolonijinių visuomenių“, siekiama „griežto kultūrinių mažumų atskyrimo, izoliacijos ir dažnai getoizacijos“ (Lüsebrink 2012, 21) . Šiose visuomenėse vyrauja hierarchinė hierarchija, kurioje kilmė absoliutinama. Tvarkos ribos nepermatomos, o socialinių galimybių pasiskirstymą lemia tik etninis rangas (plg. Lüsebrink 2012, 18).

Policentriniam modeliui „būdingas skirtingų kultūrų sugyvenimas visuomenėje, kuri iš esmės yra lygiavertė“ (Lüsebrink 2012, 21). Šiose visuomenėse nėra nei kultūrinio centro, nei pranašesnės daugumos: „Ši agregatinė būsena atsiranda tada, kai istorinis europietiškojo universalizmo pagrindas – nacionalinė valstybė kaip mąstymo ir veiklos vienetas – užleidžia vietą, o transnacionalinis mobilumas vyksta tokiu mastu, kad pasaulio visuomenė iš abstrakcijos virsta empirine tikrove“. (Leggewie 1993, 50)

Literatūra

Beyersdörfer, Frank (2004): Daugiakultūrė visuomenė. Sąvokos, reiškiniai, elgesio taisyklės. Miunsteris: LIT.

Leggewie, Claus (1993): Multi Kulti. Daugiatautės respublikos žaidimo taisyklės. Nördlingen: Raudonoji knyga.

Lüsebrink, Hans Jürgen (2012): Tarpkultūrinė komunikacija. Sąveika, užsienio suvokimas, kultūros perdavimas. 3-iasis leidimas. Štutgartas: J. B. Metzler.

Mintzel, Alf (1997): Multikultūrinės visuomenės Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Sąvokos, kontroversijos, analizės, išvados. Passau: Rothe.