Blackfacing

„Blackfacing“ – tai baltojo asmens apipaišymas juodais dažais, siekiant suteikti jam kitokios odos spalvos išvaizdą. Ši praktika plačiai paplitusi visoje Vokietijoje, pavyzdžiui, teatro spektakliuose, karnavalo eitynėse arba giedant giesmes. Be vizualinių pokyčių, juodaodžiai taip pat turi ir politinį aspektą, kuris pastaraisiais metais sukėlė intensyvų diskursą (plg. Voss 2014, 103).

Kolonijinė tradicija
„Blackfacing / Blackface – tai teatrinis ir pramoginis maskaradas, atsiradęs XIX a. JAV, tačiau Europos kolonijinio valdymo pradžioje pradėtas naudoti ir Europoje.“ (Khabo Koepsell 2015, 48) Vadinamuosiuose „minstrel šou“ baltieji aktoriai juodais dažais ar anglimi tapė save ir „vaizdavo rasistinius juodaodžių stereotipus. […] Juoda odos spalva pagal juodaodžių tradiciją visada reiškė primityvumą ir protinį ribotumą.“ (Khabo Koepsell 2015, 48) Taigi šiuolaikinis juodaodis naudojasi rasistinėmis tradicijomis ir jas atkuria.

„Blackfacing“ Vokietijoje
Pastaraisiais metais Vokietijos kultūros renginiai, kuriuose buvo naudojamas juodaodis veidas, buvo aptariami itin kritiškai. Pavyzdžiui, 2012 m. sausio 5 d. Berlyno „Schlosspark Theater“ teatro spektaklis „Ich bin nicht Rappaport“ („Aš nesu Rappaport“) arba 2013 m. gruodžio mėn. ZDF programa „Wetten, dass…?“, kurioje Augsburgo gyventojai persirengė Jimu Knopfu ir lokomotyvo mašinistu Lukasu. Nors juodaodžiai Vokietijoje tiesiogiai neprimena amerikietiškų minstrel šou tradicijų, o už minėtus pavyzdžius atsakingų asmenų ketinimai negali būti laikomi rasistiniais, juodaodžiai yra pagrįsti stereotipais ir rasistinėmis idėjomis, kurias suformavo kolonijinė praeitis.

Rasizmas nepriklauso nuo ketinimų

Spalvotieji (pvz., asociacijos Bühnenwatsch aktyvistai) kritikuoja „baltųjų žmonių galią apibrėžti rasizmą“ (Ganz 2012, 127) ir pabrėžia, kad rasizmas dažnai yra struktūrinis ir gali būti vykdomas nepriklausomai nuo ketinimų. Pavyzdžiui, Hyltonas pastebėjo, kad Serenos Williams teniso varžybų žiūrovai juodaodžiai piešė veidus, ir pažymėjo: „Kai kurie teigia, kad piešimas ant veidų automobilių lenktynėse ir kituose sporto bei laisvalaikio renginiuose yra geranoriškas ir smagus visiems. Šiems žmonėms juodaodžiai priskiriami nekenksmingų ir nekenksmingų linksmybių kategorijai. Vis dėlto, kita vertus, galima teigti, kad joks juodaodžių spektaklis negali būti neutralus savo poveikiu juodaodžių ir mioritizuotų etninių bendruomenių atžvilgiu. Neabejotina, kad juodaodžių ir mažumų bendruomenės jautriai reaguoja į juodaodžių veidus, todėl yra pažeidžiamos.“ (Hylton 2018, 11)