Hibridiškumas

Hibridiškumo modelis apibūdina tarpkultūrinį procesą, kurio metu vyksta individo tapatybės perorientavimas (plg. Gugenberger 2010, 68). Hibridiškumo terminas kilęs iš lotyniško žodžio hybrida „mišrūnas“ ir reiškia, kad individai iš savo kilmės tapatybės ir priimančiosios visuomenės tapatybės sukuria naujai sukonstruotą, taigi trečiąją tapatybę (plg. Gugenberger 2010, 68). Pagal hibridiškumo modelį kalbėtojas laikomas „socialiniu veikėju“ (Gugenberger 2010, 68), kuris, susipynus dviem kultūroms ir kalboms, sukuria naujas atmainas, kurios neapsiriboja vienos kalbos ar kultūros atmetimu ar pirmenybės teikimu jai (plg. Gugenberger 2010, 68).

Sąvoka: hibridiškumas pagal Bhabha

1994 m. Bhabha, remdamasis Foucault diskurso teorija, sukūrė pagrindinę hibridiškumo sąvoką (plg. Engel / Lewicki 2005, 1). Šios koncepcijos pagrindas yra tai, kad nauja tapatybė gali atsirasti tik trečiojoje erdvėje tarp dviejų kultūrų (plg. Engel / Lewicki 2005, 1). „Bhabha mano, kad subjektas yra veikiau jį persmelkiančių kalbų, santvarkų, diskursų ir sistemų mazgas ir kryžkelė su visais su jais susijusiais suvokimais, emocijomis ir sąmonės procesais. Taigi jo „mazguoto subjekto“ metafora daugiakultūriškumą iš teritorinės sąvokos paverčia asmeniu“ (Engel / Lewicki 2005, 2).

Istorija: hibridiškumo termino istorija

Terminas hibridiškumas XIX a. buvo vartojamas etninio nevienalytiškumo kontekste ir įgavo neigiamą atspalvį. Tuo tarpu hibridiškumo sąvoka turi teigiamą atspalvį (plg. Fludernik 2001, 12) ir „veikia […] kaip pagrindinė sąvoka kultūrinei įvairovei apibūdinti“ (Fludernik 2001, 12), kuri turi progresyvų pobūdį (plg. Fludernik 2001, 12). Kalbėtojo sprendimą vartoti hibridines kalbos formas galima suprasti kaip pasipriešinimą vyraujantiems asimiliacijos ideologijos modeliams ir kaip signalą apie egzistuojančią individų kalbinę įvairovę (plg. Gugenberger 2010, 70).

Perkėlimas į dabartį

Šiuo metu hibridiškumo fenomenas taikomas ir už kolonijinio konteksto ribų, pavyzdžiui, tiriant ir apibūdinant atviras migrantų tapatybės koncepcijas. Remdamiesi musulmonų migrantų Vokietijoje ir Europoje pavyzdžiu, Foroutan ir Schäfer iškelia tezę, kad nauji kilmės ir tapatybės metanaratyvai bei kultūrinė priklausomybė kuriami individualiu lygmeniu, kai tik žmonės jaučiasi priklausantys skirtingoms kultūrinėms erdvėms (plg. Foroutan ir Schäfer 2009, 1 ir toliau). Kita vertus, hibridiškumo teorijos kritikai teigia, kad migracijos procesai apskritai nesukelia subjekto tapatybės fragmentacijos, todėl hibridizacija negali būti suprantama kaip universalus reiškinys (plg. Castro Varela 2015, 270 ir toliau).

Skirtumas nuo hiperkultūriškumo

Skirtingai nei hiperkultūriškumo teorija, hibridinė tapatybė turi aiškų skiriamąjį požymį. Bienfait tai apibūdina kaip socialinį „sugretinimą ir nuolat kintantį, susiliejantį identifikacijos momentą“ (Bienfait 2006, 93). Taigi savo kultūros „kūrimo“ procesas bendraamžių grupėje yra kovos su benamyste priemonė (plg. Foroutan / Schäfer 2009, 1). Vyksta dezintegracijos procesai, nes visiška integracija atvykimo šalyje atrodo nepasiekiama (plg. Foroutan / Schäfer 2009, 1 f.).

Lingvistika: Kaip susidaro hibridinės atmainos?

Hibridinės formos pasižymi itin didele kalbinių savybių įvairove. Pavyzdžiui, nedidelius fonetinio ir prozodinio lygmens kalbinius pakeitimus galima atlikti kodų perjungimo būdu. Taip pat hibridinė veislė gali apimti naujos kalbos atsiradimą (plg. Gugenberger 2010, 68 ir toliau). Kalbant apie hibridiškumo laipsnį, reikėtų pažymėti, kad jei didelė dalis kalbinių bruožų, pvz., iš kilmės kalbos, pakeičiama priimančiosios visuomenės kalba, hibridiškumo laipsnis yra žemas. Tačiau kai tik pasiekiamas maždaug dviejų pradinių kalbų vidurys, atsiranda erdvė be kalbinių ribų, kurioje nė viena iš pradinių kalbų negali būti laikoma dominuojančia. Šiuo atveju pasiekiama trečioji erdvė (plg. Gugenberger 2010, 69). Sukurtos hibridinės veislės gali būti perduodamos iš kartos į kartą ir egzistuoti tik laikinai (plg. Gugenberger 2010, 68)

literatūra

 Bienfait, Agathe (2006): Im Gehäuse der Zugehörigkeit. Wiesbaden: VS.

Castro Varela, Maria do Mar/ Dhawan, Nikita (2015): Postkoloniale Theorie – eine kritische Einführung. 2. Auf. Bielefeld: transcript.

Engel, Christine/ Roman Lewicki (2005): Konzepte von Interkulturalität. In: Engel, Christine/ Lewicki, Roman (Hrsg.): Interkulturalität. Slawistische Fallstudien. Bd. 12. Innsbruck: Innsbrucker Beiträge zur Kulturwissenschaft: Slavica Aenipontana, 1–8.

Fludernik, Monika (2001): Hybridität. Theorie und Praxis. In: Polylog 8, 7–25.

Foroutan, Naika/ Schäfer, Isabel (2009): Hybride Identitäten – muslimische Migrantinnen und Migranten in Deutschland und Europa. https://www.bpb.de/apuz/32223/hybride-identitaeten- muslimische-migrantinnen-und-migranten-in-deutschland-und-europa?p=all [22.06.2018].

Gugenberger, Eva (2010): Das Konzept der Hybridität in der Migrationslinguistik. In: Ludwig, Ralph/ Schwarze, Sabine (Hrsg.): Sprache, Identität, Kultur. Bd. 8. Frankfurt am Main: Peter Lang, 67–92.