Postkolonialismus bezeichnet einerseits die Zeitspanne seit Ende der kolonialen Fremdherrschaft sowie die daraus resultierenden Konstellationen auf kultureller, sozialer und politischer Ebene (vgl. Hegerfeldt 2007, 602). Andererseits wird darunter eine Geistesströmung der Postmodernen verstanden, die sich mit der Geschichte des (europäischen) Kolonialismus auseinandersetzt und sich dabei diverser Anstöße aus der Soziologie, der Linguistik sowie den Literatur-, Kultur-, Geschichts- und Politikwissenschaften bedient (vgl. ebd.). Die Untersuchung von Kultur und Identität der durch Kolonialisierungskontexte geprägten Nationen oder Bevölkerungsgruppen soll ein Hinterfragen der Permanenz imperialistischer Strukturen in unterschiedlichen Lebensbereichen bewirken (vgl. Young 2001, 57)
Der postkoloniale Diskurs evoziert demnach ein kritisches Nachdenken über „colonial conditions of the past that have survived into the present“ (Pourmokhtari 2013, 1786) und dekonstruiert westliche bzw. eurozentrische Annahmen über nicht-westliche Gesellschaften (Afrika, Indien, Naher und Mittlerer Osten). Als übergeordnetes Ziel des Postkolonialismus gelten die Erforschung kolonialen Unrechts, der Abbau globaler Hierarchien durch die gesellschaftliche Emanzipation postkolonialer Gruppen sowie die Rekonstruktion ihres kulturellen Wissensbestandes (vgl. Hegerfeldt 2007, 602).
Wegbereiter des Postkolonialismus
Als wegweisend für die postkoloniale Theoriebildung erwies sich neben den antikolonialistischen Schriften F. Fanons die berühmte Studie Orientalism (1978) des palästinensischen Literaturwissenschaftlers Edward Said, die als Gründungstext postkolonialistischer Ansätze gilt (vgl. ebd.). Die Kernthese geht von der Existenz subtiler, andauernder eurozentrischer Vorurteile gegenüber der arabisch-islamischen Welt und ihrer Kultur aus (vgl. Boatcă 2015, 114).
Besondere Bedeutung kommt zudem den poststrukturalistischen Schriften H. Bhabhas und G. Spivaks zu. Letzterer „entwickelt als zentralen Aspekt postkolonialer Identität das Konzept der Hybridität (hybridity), dem zufolge die Autorität der Kolonialherren durch die verfremdende Aneignung ihrer Kultur durch die kolonisierten Gruppen untergraben wird. Im Aufeinandertreffen der Kulturen öffnet sich ein Zwischenraum, der Widerstand und Intervention ermöglicht.“ (Hegerfeldt 2007, 602)
Kontroversen um den Postkolonialismus
Es besteht Kritik an den unter dem Begriff des Postkolonialismus zusammengefassten kolonialismuskritischen Ansätzen. Kritisiert wird unter anderem „die Anwendung westlicher theoretischer Diskurse auf postkoloniale Problemstellungen sowie die Verwendung westlicher Formen und Sprachen durch postkoloniale Autoren.“ (ebd.)
Darüber hinaus wird dem Postkolonialismus vorgeworfen, den Imperialismus durch eine allzu starke Fokussierung auf den Begriff des Kolonialismus fortzuführen und die Unterschiede zwischen dem historischen erfahrenen Kolonialismus sowie gegenwärtigen postkolonialen Zuständen zu verdecken (vgl. ebd.).
Vom ‚postcolonial turn‘ zur ‚decolonial option‘
Der aus der Kolonialerfahrung Lateinamerikas hervorgegangene Dekolonialitätsansatz unterscheidet sich von vorheriger postkolonialistischer Theoriebildung insofern, als dass er verstärkt Themenfelder der politischen Ökonomie fokussiert (vgl. Boatcă 2015, 124). Er ist als Kontrareaktion auf die Homogenisierungstendenzen postkolonialer Studien, während anderslautende Positionen vernachlässigt werden, zu verstehen (vgl. ebd., 121).
Der Kolonitätsbegriff ist vom Kolonialismus abzugrenzen und beschreibt im Gegensatz zu diesem ein überdauerndes, kontinuierlich bestehendes Machtgefüge, entstanden durch die Kolonialisierung Amerikas durch Europa, das sowohl die Schattenseite als auch die notwendige Voraussetzung der westlichen Moderne darstellt (vgl. ebd., 119).
In diesem Kontext ergänzt Mignolo: „‚Decolonial‘ is increasingly used to indicate political and epistemic projects, rather than a disciplinary field of study. […] Decoloniality, therefore, means both the analytic task of unveiling the logic of coloniality and the prospective task of contributing to build a world in which many worlds will coexist.“ (Mignolo 2012, 54)
Literatur
Boatcă, Manuela (2015): Postkolonialismus und Dekolonialität. In: Fischer, Karin/ Hauck, Gerhard/ Boatcă, Manuela (Hrsg.): Handbuch Entwicklungsforschung. Wiesbaden: Springer VS, 113–123.
Hegerfeldt, Anne (2007): Postkolonialismus. In: Burdorf, Dieter/ Fasbender, Christoph/ Moennighoff, Burkhard (Hrsg.): Metzler Lexikon Literatur. Begriffe und Definitionen. 3. Aufl. Stuttgart/ Weimar: Metzler, 602.
Mignolo, Walter (2012): The darker side of western modernity. Durham: Duke University Press.
Pourmokhtari, Navid (2013): A Postcolonial Critique of State Sovereignty in ir: the contradictory legacy of a ‘West-centric’ discipline. In: Third World Quarterly 34.
Young, Robert J. C. (2001): Postcolonialism. An Historical Introduction. Oxford: Blackwell Publishing.
Viena vertus, postkolonializmas reiškia laikotarpį nuo kolonijinio svetimšalių valdymo pabaigos ir su tuo susijusias konsteliacijas kultūriniu, socialiniu ir politiniu lygmeniu (plg. Hegerfeldt 2007, 602). Kita vertus, jis suprantamas kaip intelektualinė postmodernistų srovė, nagrinėjanti (europietiškojo) kolonializmo istoriją ir besinaudojanti įvairiais sociologijos, lingvistikos, taip pat literatūros, kultūros, istorijos ir politikos studijų impulsais (plg. ten pat). Kolonizacijos konteksto suformuotos tautų ar gyventojų grupių kultūros ir tapatybės studijomis siekiama, kad būtų suabejota imperialistinių struktūrų pastovumu įvairiose gyvenimo srityse (plg. Young 2001, 57).
Taigi pokolonijinis diskursas skatina kritiškai apmąstyti „praeities kolonijines sąlygas, išlikusias iki dabarties“ (Pourmokhtari 2013, 1786), ir dekonstruoja vakarietiškas arba europocentrines prielaidas apie nevakarietiškas visuomenes (Afrikos, Indijos, Artimųjų ir Vidurio Rytų). Svarbiausias postkolonializmo tikslas – kolonijinės neteisybės tyrimas, globalių hierarchijų griovimas per postkolonijinių grupių socialinę emancipaciją ir jų kultūrinių žinių bazės rekonstrukcija (plg. Hegerfeldt 2007, 602).
Postkolonializmo pradininkai
Greta antikolonialistinių F. Fanono raštų, postkolonializmo teorijos formavimuisi lemtinga pasirodė garsioji palestiniečių literatūrologo Edwardo Saido studija „Orientalizmas“ (Orientalism, 1978), kuri laikoma postkolonializmo požiūrio pradiniu tekstu (plg. ten pat). Pagrindinė tezė suponuoja prielaidą, kad egzistuoja subtilūs, nuolatiniai europocentriniai prietarai arabų-islamiškojo pasaulio ir jo kultūros atžvilgiu (plg. Boatcă 2015, 114).
Taip pat itin svarbūs poststruktūralistiniai H. Bhabhos ir G. Spivak raštai. Pastaroji „plėtoja hibridiškumo, kaip pagrindinio pokolonijinės tapatybės aspekto, koncepciją, pagal kurią kolonijinių šeimininkų autoritetą griauna kolonizuotų grupių svetimos kultūros pasisavinimas. Kultūrų susidūrime atsiveria tarpinė erdvė, kurioje įmanomas pasipriešinimas ir intervencija“. (Hegerfeldt 2007, 602)
Prieštaravimai dėl postkolonializmo
Kritiškai vertinami požiūriai, kritiškai vertinantys kolonializmą, subendrinti su postkolonializmo terminu. Kritikuojamas „vakarietiškų teorinių diskursų taikymas postkolonijinėms problemoms ir vakarietiškų formų bei kalbų naudojimas postkolonijinių autorių kūryboje“. (ten pat).
Be to, postkolonializmas kaltinamas imperializmo įamžinimu, nes pernelyg daug dėmesio skiriama kolonializmo sąvokai ir nutylimi skirtumai tarp istoriškai patirto kolonializmo bei dabartinių pokolonijinių sąlygų (plg. ten pat).
Nuo „postkolonijinio posūkio“ prie „dekolonijinės galimybės
Dekolonializmo požiūris, atsiradęs dėl Lotynų Amerikos kolonijinės patirties, skiriasi nuo ankstesnių postkolonializmo teorijų tuo, kad jame daugiau dėmesio skiriama teminėms politinės ekonomijos sritims (plg. Boatcă 2015, 124). Ji suprantama kaip priešprieša homogenizuojančioms pokolonijinių studijų tendencijoms, o priešingos pozicijos ignoruojamos (plg. ten pat, 121).
Kolonializmo sąvoką reikia skirti nuo kolonializmo ir, priešingai nei pastarasis, ji apibūdina ilgalaikę, nuolat egzistuojančią galios struktūrą, sukurtą Europai kolonizavus Ameriką, kuri yra ir šešėlinė Vakarų modernybės pusė, ir būtina jos prielaida (plg. ten pat, 119).
Šiame kontekste Mignolo priduria: „“Dekolonijinis“ vis dažniau vartojamas politiniams ir episteminiams projektams, o ne disciplininei studijų filologijai nurodyti. Todėl […] Dekolonializmas reiškia ir analitinę užduotį atskleisti kolonializmo logiką, ir perspektyvinę užduotį prisidėti kuriant pasaulį, kuriame koegzistuotų daugybė pasaulių“. (Mignolo 2012, 54)
No vienas puses, postkoloniālisms attiecas uz laika posmu kopš koloniālās svešvaldības beigām un no tā izrietošajām konstelācijām kultūras, sociālajā un politiskajā līmenī (sk. Hegerfeldt 2007, 602). No otras puses, ar to saprot postmodernistu intelektuālo strāvojumu, kas nodarbojas ar (Eiropas) koloniālisma vēsturi un izmanto dažādus socioloģijas, lingvistikas, kā arī literatūrzinātnes, kultūras, vēstures un politikas studiju impulsus (sk. turpat). Kolonizācijas kontekstu veidotās tautu vai iedzīvotāju grupu kultūras un identitātes pētījumi ir vērsti uz to, lai apšaubītu imperiālistisko struktūru noturību dažādās dzīves jomās (sk. Young 2001, 57).
Tādējādi postkoloniālais diskurss rosina kritisku refleksiju par „pagātnes koloniālajiem apstākļiem, kas ir saglabājušies līdz mūsdienām“ (Pourmokhtari 2013, 1786), un dekonstruē Rietumu jeb eirocentriskos pieņēmumus par sabiedrībām ārpus Rietumiem (Āfrika, Indija, Tuvie un Vidējie Austrumi). Postkoloniālisma visaptverošais mērķis ir koloniālās netaisnības izpēte, globālo hierarhiju nojaukšana, izmantojot postkoloniālo grupu sociālo emancipāciju, un to kultūras zināšanu bāzes rekonstrukcija (sk. Hegerfeldt 2007, 602).
Postkoloniālisma aizsācēji
Līdzās F. Fanona antikoloniālistiskajiem rakstiem postkoloniālisma teorijas veidošanā par revolucionāru izrādījās slavenais palestīniešu literatūrzinātnieka Edvarda Saida pētījums „Orientālisms“ (1978), kas tiek uzskatīts par postkoloniālisma pieejas pamattekstu (sk. turpat). Tās pamattēze pieņem, ka pastāv smalki, noturīgi eirocentriski aizspriedumi pret arābu-islāmisko pasauli un tās kultūru (sk. Boatcă 2015, 114).
Īpaši nozīmīgi ir arī H. Bhabha un G. Spivak poststrukturālistu raksti. Pēdējais „attīsta hibriditātes jēdzienu kā centrālo postkoloniālās identitātes aspektu, saskaņā ar kuru koloniālo saimnieku autoritāti grauj atsvešinātā kultūras piesavināšanās, ko veic kolonizētās grupas. Kultūru sadursmē paveras starpkultūru telpa, kas padara iespējamu pretestību un iejaukšanos.“ (Hegerfeldt 2007, 602).
Strīdi par postkoloniālismu
Tiek kritizētas pieejas, kas kritizē koloniālismu un tiek iekļautas postkoloniālisma jēdzienā. Kritika ietver „Rietumu teorētisko diskursu piemērošanu postkoloniālām problēmām un Rietumu formu un valodu izmantošanu postkoloniālo autoru darbos“. (ibid.)
Turklāt postkoloniālisms tiek apsūdzēts imperiālisma iemūžināšanā, pārāk lielu uzmanību pievēršot koloniālisma jēdzienam un aizēnojot atšķirības starp vēsturiski pieredzēto koloniālismu, kā arī pašreizējiem postkoloniālajiem apstākļiem (sk. turpat).
No „postkoloniālā pagrieziena“ līdz „dekoloniālajai iespējai“.
Dekoloniālisma pieeja, kas radās, pateicoties Latīņamerikas koloniālajai pieredzei, atšķiras no iepriekšējās postkoloniālisma teorijas ar to, ka tā vairāk koncentrējas uz politekonomijas tematiskajām jomām (sk. Boatcă 2015, 124). Tā ir jāsaprot kā pretreakcija postkoloniālo pētījumu homogenizējošajām tendencēm, savukārt pretējās nostādnes tiek ignorētas (sk. turpat, 121).
Koloniālisma jēdziens ir jānošķir no koloniālisma un atšķirībā no koloniālisma raksturo noturīgu, nepārtraukti pastāvošu varas struktūru, kas radusies, Eiropai kolonizējot Ameriku, un kas ir gan Rietumu modernitātes ēnas puse, gan nepieciešamais priekšnoteikums (sk. turpat, 119).
Šajā kontekstā Mignolo piebilst: „“Dekoloniālais“ arvien biežāk tiek lietots, lai apzīmētu politiskus un epistemiskus projektus, nevis disciplināru studiju filmu. […] Tāpēc dekoloniālisms nozīmē gan analītisku uzdevumu atklāt koloniālisma loģiku, gan perspektīvu uzdevumu veicināt tādas pasaules veidošanu, kurā līdzās pastāvēs daudzas pasaules“. (Mignolo 2012, 54)